Išgalvotas laikas

1 Skyrius

-Sėskit. - ramiai taria tėtis ir parodo į dvi kėdes priešais juos.
Su broliu lėtai ir ramiai prisėdame. Visi tyli ,niekas nekalba tik žiūri į vienas kitą ir nesumąsto kaip pradėti kalbėti .
-Mes kraustomės į Niujorką... -greitai prasitaria mama ir nuleidžia galvą norėdama išvengti mūsų žvilgsnių.

Mano mintys pradeda šokinėti viena nuo kitos ,jos keičiasi žaibo greitumu... atrodo atėjo pasaulio pabaiga... visi tie septyniolika metų praleisti Londone...visi parkai ,parduotuvės man jau yra žinomos ,visi klasiokai , draugai...Viską žinau ,o dabar viskas pasikeis... Net nežinau ar man tai patinka, laikas pradeda lėkti dar greičiau nei įprastai...

-Aš sutinku ,jau atsibodo čia būti, norisi pakeisti aplinką ir susirasti naujų draugų, vakarėliai, mokykla, jau nekantrauju su tuo susidurti! -linksmai kalbėjo Hugas, o mamos su tėčiu veidai nušvito iš džiaugsmo.

Hugas mano brolis. Jis aukštas, neeilinio grožio vaikinas. Ilgi vešlūs plaukai, ištreniruotas kūnas, išraiškingos akys ir didelės lūpos. Su broliu mano santykiai buvo itin geri, jis buvo supratingas ir rūpestingas, palaikė ir buvo šalia kai man to reikėjo.

-O kaip tu Lora ?-kreipėsi į mane mama nutraukdama gilius apmąstymus.
Pažiūrėjau į mamą, į tėtį ... Nežinojau ką atsakyti. Nenorėjau kraustytis bent dabar, šią akimirką, tad atsistojau nuo kedės ir greitai nubėgau į savo kambarį.

Įėjusi į kambarį užrakinau duris,  nenorėjau nieko matyti. Tik norėjau su kažkuo pasikalbėti, kas tikrai supras mane, tad pasiėmiau telefoną ir pradėjau skambinti pačiai geriausiai draugei Klarai .

Po neilgos pauzės ji atsiliepė ir linksmai tarė:
-Sveika!
-Sveika...noriu su tavim pasikalbėti, gali kalbėti?-kalbėjau greitai ir kiek sutrikusi.
-Aišku, kas nutiko ? -rūpestingai klausė. Ji suprato, kad kažkas ne taip.
-Aš kraustausi į Niujorką...-tyliai kalbėjau.
-Kada ??Kokiam laikui??-pradėjo domėtis .
-Nieko daugiau nežinau, kaip tik vyksiu ten gyventi ,-liūdnai tariau.
-Viskas bus gerai ,susirasi geresnių draugų ,-jaučiau kaip ji liūdi ,bet daro viską ,kad aš neliūdėčiau.
- Geresnių tikrai nerasiu.. Kaip tu ,kaip Orestas?-atsidusau.
-Jei myli palauks ,jei nemyli paliks ,suprasi laikui bėgant, tau tai bus tik į gerą.
-Bet tai taip sunku ...palikti tave ,mokyklą ,miestą ...
-Viskas bus gerai ,atvažiuosime tave aplankyti ,-nudžiugusi kalbėjo.- Visada norėjau pamatyti New York'a...
-Pasikalbėsime rytoj mokykloje, turbūt tai bus paskutinė diena joje ,-nusiminusi kalbėjau.
Klara nutilo ir  keletą minučių tylėjo.
-Ei...pasakyk ką nors. - pagaliau ištariau.
-Myliu ir iki rytojaus ,-nusiuntusi bučinį padėjo ragelį.
Gulėjau lovoje ir galvojau apie viską kas keisto vyksta mano gyvenime... Nesupratau keisto Klaros balso ir tos tylos prieš paskutinius keletą žodžių...

Kadangi buvo šešta valanda vakaro ir sausio mėnuo, lauke buvo šalta ,todėl  išeiti ir pasivaikščioti noro visai nebuvo, nors to labai norėjau ... Negalėjau pasimėgauti gamta ar šiltu vakarų, nes už lango  buvo šalta. Teko būti namie... Daug galvojau, kai staiga pasigirdo tylus beldimas į duris ...
-Lora, atidaryk...-negarsiai kalbėjo tėtis.-Pasikalbėkime, aš labai trumpai.
-Ughh...-suurzgusi atsistojau nuo lovos, atrakinau duris ir vėl kritau į lovą...