Išgalvotas laikas

54 Skyrius

...
-Arnai ?-tyliai tariau .
Niekas neatsakė tik stojo tyla.

《《Arno POV》》

Širdis dužo į tūkstančius dalių... Nekenčiau tėvo verslo. Per jį turėjau šokti su ta mergina ir skaudinti Lorą ,nes ji yra stambaus verslininko dukra ,tad ,kad jos tėtis pasirinktų mano tėčio firmą tūrėjau su ja bendrauti. Šypsojausi iš mandagumo , nes taip reikėjo. Žinau ,kad ji turi vaikiną ,tad nebandžiau per toli eiti. Kai pamačiau Lorą šokančią su juo pasijutau labai keistai .Na gerai, gerai. Pavydėjau jos, bet kodėl aš dabar stoviu čia prie didžiojo namo ir net nebandau jos pasivyti ? Viską paaiškinti ?Koks aš kvailas .Viską metęs pasileidau bėgti link namelio.

《《Loros POV》》

-Ar aš tau į Arną panašus ?-nusijuokė iš už kampo išlindęs Orestas.
Išsigandau ,sustingau ,pradėjau bijoti. Rankos drebėjo ,tad padėjau stiklinę ant stalo ir atsistojau prieš jį.
-Dabar Arno nėra ,tad galime pažaisti. -šyptelėjo sugriebdamas man už krūtinės ir prispaudė mane arčiau savęs .
-Paleisk mane !-sušukau ir trenkiau jam per veidą.
-Tu drįsti mane trankyti ?-suprunkštė.
Mačiau kaip jo veidas pasikeitė ,jis įsitempė ir parvertęs mane į lovą pradėjo nurenginėti.
-Prašau baik ! Ne! Nustok ! Prašau ! -rėkdama bandžiau išsivaduoti.

-Dabar mes vieni ,pagaliau išaušo ir mano valanda ,nusirenk nufilmuosiu ir įkelsiu į internetą kitaip sumušiu tavo gražųjį veiduką į kurį nei Arnas nei kas kitas gyvenime nebepažvelgs. -kalbėjo šlykščiai ir nulipęs nuo manęs išsitraukė telefoną.
-Aš nieko nežadu daryti!-sušukau ir pradėjau dar labiau verkti.
Neberūpėjo niekas kas aplink ,aš verkiau iš skausmo. Man skaudėjo širdį dėl visko. Buvo taip bloga. Norėjau nebeegzistuoti. Jaučiausi taip šlykščiai. Jis artėjo link manęs .Sustojo ir užsimojęs visą jėga trenkė per veidą. Atrodė plyšo odą ,kraujas veržėsi per visus krašus,o skausmas užvaldė visą kūną...

-Atstok nuo manęs ! -vis rėkiau verkdama jam ,bet jam tai buvo nemotais.-Tikras vyras prieš mergina gyvenime nepakeltų rankos,o tu ...tu...-kukčiodama kalbėjau.
-Lora !-sušuko pro duris įbėgęs Arnas nutraukdamas mano šodžius.

Atrodė atsirado viltis gyventi .Viskas pasikeitė kai pamačiau pro duris įeinantį Arną ir tą persigandusį Oresto veidą greit nutraukė Arno smūgiai.
-Tu gal nesveikas ? Aš tave gyva pakasiu! Žemėm užversiu !Iš kur pas tave dar drąsos atsiranda ateiti čia !-šaukė ant jo trengdamas kelis kartus su kumščiu jam per veidą .

Mačiau kaip Arnui skaudėjo krumplius ,bet jam tai buvo nemotais ir jis vis vien tai darė.
-Aš išeisiu ! Aš išeisiu ! Prašau nebetrenk!-lyg vaikas verkdamas kalbėjo Orestas.
-Kas tau iš to ?! Vis tiek lysi prie Loros ! Aš tave įspėjau antro karto nebus !-šaukė ant jo ir pakėlęs jį už marškinių tėškė į sieną.
Orestas tik nukrito ant žemės ir nejudėjo.
-Tau viskas gerai ?-prie manęs pribėgo Arnas tokiu persigandusiu veidu.
Negalėjau ištarti nė žodžio...
-Tau bėga kraujas. -staigiai pakėlė mane ant rankų ir išnešė į virtuvę.

Laikiau suknelę,kad nesimatytų nuoga krūtinė,nes Orestas buvo ją atitraukęs ir jau pradėjęs mauti.
-Tuoj grįšiu...-tarė Arnas ir išbėgo iš virtuvės.
Sedėjau atsisėdusi ant kedės ir kuo toliau tuo blogiau jaučiausi. Skaudėjo galvą ir visą kūna krėtė šaltis... Mačiau kaip teka kraujas kaklu ir vis sunkiasi į suknelės medžiagą.

《《Arno POV》》

Greitu žingsniu nuėjau į svetainę pasikalbėti su Orestu ,bet jo čia jau nebebuvo ir gerai ,nes nežinia ką jam būčiau padaręs. Man buvo begalo skaudu, kad dėl manęs viskas vyksta ,ji kenčia, nes nebuvo manęs tada kai reikėjo...Greit užbėgau į viršų ir paėmęs didelį, juodą ,savo džemperį ir juodas treningines kelnes bei jos tapkutes nunešiau tai jai į apačią.
-Apsimausi ar apmauti?-tyliai paklausiau parodydamas džemperį.
Ji nieko nesakė tik paėmė ir apsimovė jį ant suknelės viršaus.
Numoviau ją jai per apačią ir ji liko sedėti vien po apatinių,tad greit apmovęs kelnes ir tapkutes,kad nesušaltų nuėjau į vonią paimti vaistinėlės.

Atsinešęs tai pradėjau tvarstyti jos kraujuojančią lūpą bei antakį ir patepiau žandą ,nes buvo paraudęs nuo smūgio.
Nežinia ką jis jai padarė,bet geruoju jam tai tikrai nesibaigs. Pabučiavau jai į kaktą ir pakėlęs ant rankų nunešiau į viršų.

Paguldęs ją ant lovos norėjau eiti persirengti,kad galėčiau atsigulti šalia jos,bet ji mane sustabdė pasakydama :
-Prašau pasilik ...-tyliai tarė ji.
Mano širdis suvirpėjo lyg varpelis. Nebenorėjau niekur eiti ,tad greit išsitraukęs iš lagamino bet kokius rūbus apsimoviau juos ir palindęs po anklode apklojau ją ir apsiklojęs pats žiūrėjau į sieną ,bei galvojau apie viską kas dėjosi mano gyvenime kai išgirdau jos balsą.

-Kodėl grįžai čia ?-kalbėjo tyliai ir ramiai.
-Nes myliu tave. -tarė tai mano širdis ,o protui patiko šis sprendimas ,tad labai džiaugiausi.
-Bet toji mergina...
-Ji tik stambio verslininko dukra ,buvau su ja tik dėl tėčio... Nežinojau ,kad viskas taip pasisuks, bet dabar aš čia su tavimi ir pažadu tavęs daugiau niekada nepalikti...- kalbėjau ramiai ir tyliai.-Jis tau nieko daugiau nepadarė?

Ji nieko nesakė tik pradėjo verkti.
Jaučiausi taip kaip niekad dar gyvenime nesijaučiau...Jausmas buvo tikrai bjaurus,o vidus tiesiog rėkė iš skausmo ,kai matai tau brangaus žmogaus ašaras ...
-Prašau nebeprimink man jo.. Nebenoriu užsimerkus matyti jo veidą ir jausti tas šlykščias jo rankas ant savo kūno.