Išgalvotas laikas

30 Skyrius

..kai staiga pajutau kaip Arnas padeda savo ranką ant manosios ir sunėręs mūsų rankų pirštus pažvelgia tiesiai man į akis. Atrodo tuoj nualpsiu. Viskas sukasi . Tiek daug naujų jausmų viduje. Kažkas vyksta manyje ,bet aš atsipeikėju ir greit nusuku galvą į langą ir pradedu šypsotis. Žiūriu pro langą ir šypsausi dėl visiškai menko dalyko...Su Orestu taip nebūdavo, bet dabar yra dabar ,o ne tai kas buvo kažkada .

Autobusas įsibėgėjo važiuoti ,tad išsitraukiau ausinukus ,įsijungiau muziką ir labai užsinorėjusi miego užsimerkiau ir užmigau ...

《《Arno POV》》

Sedėjau paėmęs Loros ranką ir jaučiausi taip lyg tai būtų kažkas stebuklingo, kažkas naujo ir visai kitokio. Na taip merginų esu tūrėjęs tikrai daug ,bet tokio jausmo dar nebuvau jautęs niekam. Tai tieisog tobula mergina. Atrodo galėčiau visą gyvenimą laikyti jos ranką ir manau man to pilnai užtektų iki pilnos laimės.

Pastebėjau ,kad Lora užmigo ,tad paėmiau savo megstinį ir užmovęs jį ant jos kūno prisiglaudžiau arčiau ir tiesiog kalbėjausi su Edu kuris vis klausinėjo manęs įvairių dalykų ,kai pradėjau pastebėti švytintį Loros telefono ekraną . Nors ir nemandagu buvo žiūrėti į jį ,bet pažvelgiau ir išvydau nepažįstama numerį jo ekrane. Pirmą kartą tiesiog ignoravau jį ,bet jis skambino ir skambino be perstojo,tad ėmiau ir atiliepiau.

-Pagaliau pakėlei ,ačiū tau labai mažyte, jau buvau pasiilgęs ,tokį kelią sukoriau dėl tavęs ,jau esu Niujorke ir laukiu tavo pranešimo kur privažiuoti?-kalbėjo kažkoks vaikinas ragelyje.
-Kas toks busi?-greit ištariau ir laukiau atsakymo.
-Aš Loros vaikinas ,o kas tu?!-kiek griežčiau pradėjo kalbėti vaikinas.
-Netavo reikalas!
-Kur Lora !??Aš turiu su ja pasikalbėti ! -rėkė į ragelį.

Nenorėjau su juo daugiau kalbėti ir tikrai pasigailėjau,kad pakėliau juk tai visai nemano reikalas ,beto ji turi vaikiną... Paleidau jos ranką iš savosios ir pažadinusi Lorą padaviau telefono ragelį...

《《Loros POV》》

Greit pramerkiau akis, kai pajaučiau jog kažkas mane  liečia. Pakėliau akis ir pastebėjau keistą Arno mimiką į mane. Jis rankoje laikė mano mobilujį,tad paėmiau jį ir atsiliepiau.

-Kas skambina?-pamačiusi ekrane nepažįstamą numerį paklausiau kiek mieguistu balsu.
-Prašau nepadėk ragelio. -ištarė vaikinas į ragelį ir iš  karto galėjau atspėti ,kad tai Orestas.
Aš tylėjau...
-Aš atvykau į Niujorką susitikti su tavimi . Aš tave myliu ir tikrai labai pasiilgau. -kalbėjo labai neužtikrintu balsu.
"-Bet aš nemyliu ir nenoriu su tavimi turėti nieko bendro." - tarusi sau mintyse padėjau ragelį.

Nenorėjau atsakyti į nieką kas susyje su juo... Aš norėjau tiesiog pamiršti jį kaip ir užmirštu sapnus ,bet dėja jis vis grįžta ir neduoda man ramybės.
-Aš labai labai labai tavęs prašau ,ištrink mano numerį ir daugiau gyvenime ne skambink ,nerašyk ir nelysk prašau prie manęs ,aš nenoriu nieko apie tave žinoti ,girdėti ar matyti ,tiesiog atstok ... Nemyliu tavęs ir pamiršk mane. -kalbėjau ramiai į ragelį ir tikėjausi ,kad jis tikrai atstos ,bet ne.

-Aš tave myliu kaip tu to nesupranti ??Be to kas tas vaikinas  ???Tu ką jau turi vaikiną???kuris tave taip pat išduos ar ne ? -juokėsi .

Nebenorėjau jo klausyti ,tad padėjau ragelį ir išjungusi telefoną ,užsidėjau ausinukus ir tiesiog žiūrėjau pro langą... Jaučiau kaip mano skruostu bėga ašaros ,nes jau nebetūrėjau jėgų pyktis su juo ar prašyti ,kad atstotų . Dabar man tereikėjo pačio nerealiusio žmogaus į kurio petį galėčiau išsiverkti .Bet tai buvo kelionė ,tad tūrėjau laikytis ir nusivaliusi ašarą ,užsidėjau netikrą šypseną ir atsisukau į Arną. Jis žiūrėjo tiesiai į mane ir laukė kažko ko niekas negalėjo sužinoti...
-Jis tau neduoda ramybės ? -netikėtai paklausė.
-Na...taip,bet na jau nebesvarbu ,manau jis atstos. -šyptelėjau, bet pati netikėjau jos tikrumu, akyse pradėjo kauptis ašaros.
-Viskas bus gerai ,aš sutvarkysiu tai.-šyptelėjo ir apkabino mane Arnas.-Tiesiog nusišypsok ir pamiršk jį ,gi ne pasaulio pabaiga ,reikia džiaugtis kiekvieną minute. -paėmęs savo maikutės kraštelį pradėjo valyti man ašaras.

Buvo taip suknistai miela ,kad net verkti nebesinorėjo.
Pajutau tokį nerealų kvapą, kuris buvo ant manęs. Tai buvo jo megstinis toks tobulai minkštas ir didelis .
Staiga autobusas sustojo ir ...