Išgalvotas laikas

2 Skyrius

Gulėdama lovoje galėjau girdėti lėtus tėvo žingsnius link manęs. Jis prisėdo ant lovos krašto ir nieko nesakė.
-Kada išvažiuojame iš Londono?-lėtai prisėsdama prie jo paklausiau nenorėdama, kad jis liūdėtų.
-Sekmadienį, po penkių, keturiasdešimt ryte jau turime būti oro uoste, o šeštą jau yra skrydis į New York'a. -kiek linksmiau kalbėjo tėvas.
-Jei reikia tai reikia, skrisim ten gyventi,-menkai šyptelėjusi pažvelgiau į tėtį ir spustelėjau jo ranką.
-Jei tik tu nenori galiu atšaukti visus savo darbo pasiūlymus kuriuos gavau iš New York'o ir likti čia?-lyg klausdamas pažvelgė į mane.
-Viskas gerai, važiuokim į Niujorką. -šyptelėjau lyg pati norėčiau ten vykti.

Tėtis atsisuko į mane ,nuoširdžiai apkabino ir išeidamas iš kambario tarė:
-Mama keps vištieną, valgysi?-su viltimi žiūrėjo į mane.
-Taip, būtinai.-greit atsakiusi vėl atsiguliau į lovą.
Nors ir norėjau pasilikti Londono, teko neliūdinti tėvų ir vykti į Ameriką.
Gulėdama supratau, kad ir ten kur gyvensiu galėsiu kiauras dienas gulėti, tad reikia džiaugtis paskutinėmis dienomis čia ir kažką nuveikti. Seniai mačiausi su savo vaikinu Orestu, tad nusprendžiau padaryti jam staigmeną ir nueiti pas jį į namus.

Atsikėliau iš lovos ir nuėjau prie spintos. Atidariau ją ir pradėjau ieškoti rūbų ką galėčiau apsirengti. Išsitraukiau baltą maikutę ir juodas kelnes. Apsimovusi juos, prisėdau prie makiažo staliuko pasidaryti. Pasiryškinau blakstienas, lūpas patepiau vazelinu ir susirišusi plaukus į tvarkingą uodegą, išėjau pro duris į apačią.

-Aš einu iki Oresto, greit grįšiu,-užėjusi į virtuvę tai pasakiau tėvams.
-Kai jau norėsi važiuoti namo paskambink, aš arba Hugas atvažiuosim pasiimti. -pasakė tėtis ir nusišypsojo.
-Neužsibūk per ilgai, atšals vakarienė.-man nueinant dar leptelėjo mama.
Linktelėjusi galva lyg pati sau, išėjau iš virtuvės.

Apsimovusi pilkus žieminius aukštakulnius, juodą pūkinę striukę ir užsidėjusi didelį pilką šaliką išėjau iš namų.
Lauke buvo šalta, tad stengiausi eiti kuo greičiau. Žvalgiausi, nes bandžiau įsiminti ,kad nepamirščiau kaip čia gražu ,kai besižvalgydama net nepastebėjau kaip priėjau Oresto namus.
Užlipusi laipteliais prie pagrindinių jo namo durų paspaudžiau skambutį. Nereikėjo ilgai laukti .

Duris atidarė maždaug mano metų mergina, kurią jau daug kartų buvau mačiusi mokykloje. Ji dėvėjo maikutę su gilia iškirpte ir labai trumpus šortukus. Atrodė labai vulgariai ir iššaukiančiai.
-Ar yra Orestas namie? -apžiūrinėdama ją klausiau.
-Aišku yra,-nusijuokė.
-Kas tu tokia jam busi?-šyptelėjau fake šypsena.
-Gyvenimo meilė, o tu kas?-prikandusi lūpa kalbėjo.
-Am...Kaimynė...-sumelavau ir tikėjausi, kad patikės.

Ji tik keistai pasižiūrėjo į mane ir nieko nesakė.
Beveik niekas nežinojo ,kad mes su Orestu buvome pora nors mokykloje buvau populiari ir visi apie mane žinojo viską . Kodėl? Nenorėjome apkalbų jei išsiskirtume. Visgi labai dažnai su Orestu puldavomės, todėl rizika buvo labai didelė patirti milžinišką gėdą.

Norėjosi apsisukti ir eiti lauk, bet iš už jos nugaros laiptais į apačią nulipo Orestas laikantis rankoje raudono vyno butelį.
-Ei !Lora ką čia darai? -pastūmęs ją į šoną prasiveržė į priekį sustodamas prieš mane.
-Atėjau aplankyt?-lyg klausdama pasakiau.-Kas ji tokia?-parodžiau į tą merginą.
-Ji?-pasimetė parodydamas į ją.-Mano pusseserė...-greit atsakė pasikrapštydamas sau viršugalvį.
Mačiau, kad jis meluoja ,tad tikrai nenorėjau daugiau čia būti ir trukdyti jiems.

Įkišau ranką į kišenę, apsičiupinėjau ir prisiminiau, kad telefoną palikau namuose ant lovos...
-Amm...gal galėtum paskambinti Hugui ir pasakyti, kad atvažiuotų manęs paisiimti, nes pamiršau telefoną? Visgi šalta ir tamsu?-paklausiau jo.
-Tai pasilik ,ji jau išeina ,-pažiūrėjęs į ją lyg vijo lauk, o ji nenorėjo eiti.
-Tu suknistai blogas melagis..
-Lora.. - bandė kažką paaiškinti.
-Tiesiog paskambink Hugui, aš važiuoju namo,-kiek griežčiau pasakiau.
-Pasilik,-šyptelėjo ir jau pradėjo mauti jai striukę, o ji lyg nesuprasdama kas čia vyksta pradėjo rengtis pati.

-Jei negali paskambinti aš einu viena, daugiau su tavimi nenoriu tūrėti nieko bendra, būkit laimingi su savo "pusseserė"!-sušukau ir užtrenkusi  duris nuėjau nuo jo namo.

Orestas manęs nestabdė, neprašė, kad pasilikčiau ir nė neketino manęs stabdyti, manau jis džiaugėsi, kad pasielgiau būtent taip. Eidama neliūdėjau. Visada žinojau ,kad Orestas man buvo neištikimas tik vis neatrasdavau įrodymų, o dabar viskas aišku.
Lauke buvo beprotiškai šalta, o dar pradėjo snigti. Ėjau tamsia gatve namo. Iki namų gal dvidešimt minučių kelio...Staiga pamačiau tolumoje iš už nugaros atvažiuojančią juodą mašiną, kuri privažiavusi prie manęs sustojo...