Išgalvotas laikas

35 Skyrius

...
-Ji išėjo kažkur ,tuoj tūrėtų grįši. -ramiai atsakė Hugas.
Visi ruošėsi miegoti ,persirenginėjo į pižamas ir gulėsi į lovas. Aš turbūt vienintelė ėjau miegoti su rūbais tais kuriais ir atvažiavau. Dar šiek tiek naršiau telefone ,kai staiga parėjo Frėja ir nieko man nesakiusi tiesiog nuėjo miegoti,tad teko eiti ir man .Arno dar nebuvo ,bet tikėdamasi ,kad jis miega apačioje užmigau.

<...>

Sapnavau košmarą. Jis buvo toks baisus ,kad aš pašokau iš lovos ir vos nepradėjau rėkti. Apsižvalgiau aplink ir mačiau tik tamsą kambaryje.Arno šalia nebuvo. Įsimoviau į batus padėtus prie lovos ,pasiėmiau telefoną pasišvesti ir tuo pačiu žvilgtelėjau į valandas《03:33》buvo tikrai anksti kas mane ir nustebino. Aasišviečiant telefonu ėjau į apačią kiek įmanydama tyliau. Ėjau į virtuvę atsigerti vandens.

Kai jau norėjau eiti atgal į lovą sugalvojau patikrinti ar Arnas apačioje miega ar jo čia net nėra. Įsijungiau telefone žibintą ir apšvietusi svetainę supratau,kad jo ten net nebuvo. Kiek nusigandau,nežinojau kur jis. Su baime apsimoviau striukę ir išėjau į lauką.

Vaikščiojau aplink namelius ir nemačiau nei žmonių ,nei šviesų. Aišku visi miega ,bet kur Arnas? Nejaugi jis su Greta vienoje lovoje? Negalėjau negalvoti apie tai. Tos mintis mane tiesiog vedė iš pusiausvyros. Norėjau verkti. Pavydėjau jo.
Nusprendžiau nueiti prie ežero apie kurį buvo užsiminusi moteris kuri mus čia ir priėmė.Ėjau lėtai,negalvodama apie nieką kai ant liepto pamačiau sėdinčio žmogaus siluetą. Išsigandau! Norėjau bėgti atgal į namelį ir nebegrįžti čia ,bet mintis ,kad ten sėdi Arnas neleido taip pasielgti.
Lėtai su didelia baime ėjau arčiau. Nejaučiau nieko kas primintų man jį.

-Arnai čia tu ?-nedrąsiai tariau.
Žmogus tiesiog žiūrėjo į vieną tašką tolumoje ir net nejudėjo.
Jis buvo su kapišonu ant galvos ,toks neatpažįstamai keistas ir nejaukus kuris atrodė labai šiurpinančiai.
Kodėl jis čia? Iš kur jis čia atsirado ? Kas jis ?
Trys klausimai kurie nedavė man ramybės..

Artėjau prie jo labai lėtų žingsniu.Kai priėjusi su didžiule baimę lėtai lenkiausi prie jo,kad pamatyčiau kas jis. Labai bijojau ,kad tas žmogus gali man kažką padaryti,bet tas keistas jaukumas leido jaustis saugią. Pažvelgiau į jo apšviestą veidą nuo mėnulio šviesos ir supratau ,kad tai paprasčiausiai Arnas.
-Tai tu...-kiek sutrikusi pasakiau.-Eime į vidų,lauke labai šalta.-stengiausi pasakyti tai kuo ramiau paliesdama jo petį.
-Užtilk!-sušuko ir nusviedęs mano ranką šalin toliau žiūrėjo į miško pusę.

Pasimėčiau ir atsitraukiau nuo jo...Kas jam pasidarė?Jis kažkoks keistas.Ėjau atgal, kai jis pakilo iš savo vietos ir atbėgo link manęs.
-Aš labai atsiprašau,kad taip pasakiau...-pribėgęs čiupo man už rankos.
Atstūmiau jį ir ėjau toliau ,nes nuo jo tų žodžių man buvo tikrai skaudu.
-Palauk,mums reikia pasikalbėti!-sušuko ir atsistojo priešais mane.
-Nevadovauk man!-piktai dėptelėjau.-Sakai man "užtilk!",o dabar jau kalbini?
-Aš tuo metu buvau kažkoks kitoks, galvojau, kad tai Greta ,labai atsiprašau...-kalbėjo labai skaudžia vidumi.

-Kažkas nutiko??-kiek pasimetusi pažvelgiau į jį,nes pastebėjau ,kad jam tikrai kažkas blogai.
-Na...-nurijęs seilę pažvelgė į mane.-Kažkas manyje pradėjo darytis ,kai sutikau tave... Tu pakeitei mano gyvenimą, jis lyg nusispalvino...-kalbėjo labai nuoširdžiai žiūrėdamas man į akis.
Aš jaučiausi viduje labai laiminga,negalėjau nustovėti vietoje,tad šokau jam į glėbį ir pabučiavau.
-Eime miegoti,labai prašau. Nauja vieta, man baisu vienai...-nutaisiusi liūdną veidą pažvelgiau į jį.

Jis tik pakėlė akis į mane,pabučiavo į kaktą ir pakėlęs ant rankų nusinešė į namuką. Jaučiausi taip gerai kaip niekad dar gyvenime,buvau labai laiminga tūrėjau viską apie ką seniau tik svajodavau.
Mes tyliai parėję nusirengėme ir nuėjome į viršų. Visi miegojo. Buvo tikrai labai šalta,tad greit lindau po anklode,o Arnas dar nuėjęs į vonią grįžo ir atsigulė kiek toliau nuo manęs tik sunerdamas mūsų rankų pirštus,bet ilgai netrukus priėjo arčiau ir apkabino.

-Reikėjo patikėti tavimi iš karto ,kad Greta tik vaidino...