Išgalvotas laikas

56 Skyrius

Pažvelgė į mane ir stipriai ir aistringai pabučiavo į lūpas...
-Tu galvoji ,kad leisiu taip lengvai mane pamiršti ? -atsiduso.
-Tavęs jokiais būdais būtų net neįmanoma pamiršti. -šyptelėjau ir perbraukiau ranka per jo plaukus.
Jis tik nusišypsojo ir pakštelėjęs man į kaktą pažvelgė į lauko pusę. Pažvelgiau ten pat.
-O jie būtų graži pora. -nusijuokė pamatęs Hugą ir Frėją besikalbančius lauke.
-Na jau taip ...-pritariau.
-Na ką važiuojam jau ?-atidariusi dureles paklausė Arno ji. -Man šalta ir noriu miego. -suurzgė.
-Susirašysim ,myliu tave zuiki ,nepamiršk to !-nusiuntęs man oro bučinį,Arnas pamojo ranka ir su didžiulia šypsena nuvažiavo kelių toliau.

Pasiėmiau į ranką lagaminą ir pradėjau jį tempti link namų vis galvodama apie jį. Įėjome į vidų. Tėvai miegojo, namie nebuvo šviesų ,tad greitai nusirengiau ir pakėlusi lagaminą visu svoriu pradėjau nešti į viršų.
-Greičiau !-sušnypštė Hugas stumdamas mane.
-Šaaa !Man sunku ,nematai ? -suurzgiau.
-Traukis !-pastumęs mane į šoną nuėjo į savo kambarį.
Kai nesi miegojęs beveik visą naktį gali supykti net ant menkiausios šviesos kaip šį kartą buvo man. Ji buvo per ryški , kambarys per šaltas ,o vonia buvo per karšta .

Viskas nervino kas aplink mane ,tad nieko nelaukiau,pamečiau visus rūbus ant žemės ir kritusi į lovą vos užsimerkiau iš karto užmigau.

《《Rytas》》

Pramerkiu akis nuo kažkur rankinėje skambančio telefono ,jis vibravo be perstojo. Sunkiai atsikeliu iš lovos ir pasilenkusi pakeliu ragelį net nežiūrėdama kas ten ,bet išgirdusi vien pypsėjimą ,metu jį ant žemės ir vėl įsiropšusi į lovą užsimerkiu.
-Lora ! -sušuko mama apačioje.
Ji rimtai ??Negalvoja ,kad aš miegu ??? Ah... gal tik šiaip tikrino ar aš atsikėlusi ar ne. Nekreipiu į tai dėmesio ir toliau bandau užmigti ,kai išgirstu garsius žingsnius lipant laiptais. Visi tie garsai atrodo žymiai labiau jautrūs nei įprastai. Mano širdis pradeda virpėti.

Kažkodėl galvoje atsiranda Oresto portretas kuris man neleidžia nustoti bijoti. Mama nežino ,kad mes nebe kartu ,tad nežino ir to ką jis man padarė.
Staiga kambario durys prasiveria ir pro jas kažkas įeina. Lėtu ir gan garsiu žingsniu prieina prie manęs. Aš vis nežiūriu kas ten ,kai staiga kažkas taria vyrišku balsu.
-Gi čia aš ...-atsidusta vaikinas.
Šis balsas man pažįstamas iki kraujo giliumų... Tai Arnas. Atsidengiu veidą ir pažvelgiu į jį.

-Kodėl nekėlei ragelio ??-atsisuso ir susiėmęs už plaukų nulenkė galvą.
-Kodėl tu čia ?-domėjausi .
-Aš tau skambinau ,tu nekėlei... Galvoji man ramu ? Galvoji aš nebijau tavęs prarasti ?Tu man rūpi Lora ... Ar supranti tai ??-giliu žvilgsniu pažvelgė į mane .
-Tai tu čia dėl to ,kad nekėliau ragelio?? -nustebau.
-Man neramu ...Galvojau Orestas tau kažką padarė. -nuliūdęs kalbėjo.

-Man viskas gerai ,aš čia ,sveika ir gyva. -paėmusi už jo veido pakėliau jį ties savo akimis ir pažvelgiau į jo akis.
Jis tik žiūrėjo į mane ir nieko nesakė ,kai staiga aš nebegalėjau iškęsti ,tad suglaudžiau mūsų lūpas. Šį kartą viskas buvo kiek keisčiau nei įprastai. Bučinys buvo gilesnis ir nuoširdesnis. Norėjau ,kad jis truktu amžinai ,bet Arnas atsitraukė.
-Aš turiu važiuoti...-tarė ir pažvelgė į mane liūdnai .-Ir taip tėtis labai supyko ,kad išvažiavau ,visgi kūčios. -nukreipdamas savo žvilgsnį durų link atsistojo ir išėjo iš kambario.

Galvojau ,kad jis išėjo visam ,tad atsiguliau į lovą ,bet išgirdusi bildėsį už durų suklusau. Atsistojusi iš lovos nuėjau atidaryti durų. Nesupratau kas tai. Atidariau duris ir už jų pamačiau stovintį Arną su milžinišku šviesiai rudu,labai mielu meškinu ant rankų.
-Tai man?!-susiėmusi burną už rankų lyg kokia beprotė pažvelgiau į jį.
-Būtent tau. Lyg dalelė manęs, kai nebūsiu šalia.-šyptelėjo jis ir pastatęs kambaryje ant žemės stipriai apkabino mane. - Tikiuosi tu, meškine, kai manęs nebus šalia Loros ja prižiūrėsi ir saugosi. - piktas kalbėjo su meskinu lyg jis būtu tikras žmogus ir vis stipriau spaudė mane savo glėbyje.

Aš buvau labai laiminga ,kad gavau tokią dovaną. Visgi jis tikrai nemažai kainavo ,o dar ta suknelė.
-Vėliau paskambinsiu,myliu tave ...-pabučiavęs į kaktą tarė nutraukdamas mano mintis.
-Aš tave taip pat. -atsakiau ir prikandusi lūpą apkabinau jį dar stipriau.-Jis toks pat nuostabus kaip ir tu. -šyptelėjau pritardama.
...