Išgalvotas laikas

The End

...
-Sakiau tau nesakyti Arnui nieko apie tai ,o tu viską išpliurpei !-sušuko ir pagriebęs mane už rankos pradėjo draskyti.

Man jau nebebuvo svarbu niekas kas egzistuoja šioje žemėje. Hugas pašautas ,o viršuje nežinia ar iš viso kažkas gyvas. Visa širdimi norėjau ,kad tėvai negrįžtų namo šiuo momentu ,nes tikrai ne noriu, kad jiems kas nors nutiktų ,o ir pamatytų mus su Hugu negyvus. Aš verkiau ,man buvo skaudu,bet jam tai visiškai nerūpėjo. Jis paėmė ir pastumė mane į šalį. Aš trenkiausi į kažką ir staiga skausmas užvaldė visą mano kūna ir po truputį vaizdas ėmė blankti..

《《Arno POV》》

Gulėjau kažkuriame iš kambarių ant lovos su pašauta koja ,o prieš mane ant žemės gulėjo du negyvi vyrai. Greitai kėliausi iš lovos ir šlubuodamas išėjau iš kambario. Namo stojo keista tyla, kai staiga išvydau tėčio siluetą lipant laiptais. Rankoje jis laikė pistoletą ir lėtai atbulomis ėjo link manęs.

Staigiu judėsiu prirėmiau jį prie sienos ir neleidau judėti.
-Arnai ? Kas tau ?-pradėjo klausinėti.
-Einam į apačią !-sušukau ir pagriebęs pistoletą iš jo rankų nuvedžiau jį ten.
Ant žemės daug šukių ir staiga mano akys užkliūvo už ant žemės gulinčios Loros iš kurios galvos bėgo kraujas .
-Ką tu jai padarei ???-pribėgęs prie jos pradėjau šaukti ant tėvo.

Pakeliau jos galvą ,bet ji net nebejudėjo ir buvo ėmusi vėsti. Šalia mačiau gulintį pašautą Hugą.
Atsistojau ir prirėmiau tėvą prie sienos ,o pistoletą prie jo galvos.
-Ką čia sugalvojai ?Aš jai nieko nepadariau! -piktai dėptelėjo jis ir bandė išsilaisvinti.
-Tu visą gyvenimą man linkėjai vien tik blogo ,darei vien blogą ir...
Staiga į vidų įsiveržė Nikolė ,mano mama ir pažvelgtusi į mus užsiėmė už burnos.

-Spausk gaiduką !-ji sušuko ir susiėmusi už galvos atsitūpė ant grindų.

Net negalvodamas paspaudžiau pistoleto mygtuką ir tėtis tiesiog susmuko ant grindų.
Pradėjau drebėti. Viskas atrodė taip netikra. Nesupratau, kaip sugebėjau iš ties nužudyti žmogų. Staiga mama mane apkabino ir sušnibždėjo man į ausį.
-Jis nebuvo tavo tėvas. Aš labai atsiprašau ,bet negalėjau tau to pasakyti ,nes jis jau seniai būtų mus nužudęs...-verkdama kalbėjo.

Man buvo per daug emocijų ,per daug visko ,nežinojau kas įvyko ,ką padariau ar kokia yra tiesa, tad žiūrėjau į ją ir galvojau tik apie Lorą.
Pasitraukiau nuo jos ir drebančiom rankom surinkęs greitosios pagalbos numerį iškviečiau ją ir nuėjau į vonią.
-Tau ką aš neberūpiu ?Aš labai atsiprašau...-vis kalbėjo mama.

Man neberūpėjo niekas kas šiame pasaulyje. Neberūpėjo ji ar jos žodžiai. Nebenorėjau kentėti daugiau to ką kenčiau būdamas su jais. Norėjau būti tik su Lora. Būdamas su ja jaučiausi saugus ir laimingas,o ne taip kaip seniau su kitomis.

Atvažiavus greitąjai važiavau kartu su Lora ir Hugu. Mama pasiliko name ,nes liepiau laukti Loros tėvų ,kad galėtų atvažiuoti į ligoninę. Mama labai verkė ir atsiprašinėjo ,bet dabar man buvo visai ne tas galvoj.

《《Po dviejų mėnesių》》

Susitaikiau su mama ,Frėja tapo pora su Hugu,nes tik ji taip besąlygiškai rūpinosi juo kai jis gulėjo su šautine žaizda petyje .Lora išgijo ir po truputį abu bandėme atsigauti po patirtų įvykių. Labai myliu Lorą ir mes kartu labai laimingi ,turime savo namus ir nuostabų gyvenimą.
Tajus susirado merginą ir išvažiavo gyventi į Tailandą ,Greta su Orestu taip ir dingo ,Semas ir Nina tapo pora ,o Ana su Edu tapo dar artimesni santykiuose ir labai geri mūsų draugai :)
------------
Ačiū, kad skaitėte ir buvote kartu ❤️