Išgalvotas laikas

6 Skyrius

Mano mintys tiesiog šokinėjo iš vienos vietos į kitą. Ėjau į lauką kur tūrėjo jau būti atvažiavęs tėtis ,bet kai atėjau į lauką jo nebuvo ,tad teko palaukti. Galvojau ,kad tėtis pamiršo mane,bet nuvijusi tas mintis į šalį dar šiek tiek palaukiau ir nesulaukusi jo nusprendžiau pati eiti namo .Kelias tolimas ir šalta, bet pareisiu. Kai jau lipau laiptais žemyn iš už nugaros pajutau apkabinimą.

Atsisukau ir pamačiusi Klaros veidą ir tą oranžinį paltuką tikrai norėjau jai trenkti ,bet susivaldžiau ir nuėjau nuo jos.
-Kas šiandien be nuotaikos ?-linksmai tarė pasivijusi mane.
-Dink !-piktai tariau net nepažiūrėjusi į ją.
-Kas nutiko??-pasidomėjo.-Kas tau taip sugadino nuotaiką ??-priėjusi arčiau sustabdė mane.
-Klara prašau nelysk prie manęs jei nenori ,kad trenkčiau. -rimtu žvilgsniu pažiūrėjau į ją.

-Lora, tiesiog nusiramink... Ar tai Hugo kaltė ?? Ką jis vėl padarė ??-persikreipusia mimika žiūrėjo į mane.
-Hugas čia neprieko !- sušukau.-Problema yra tu ir Orestas !
-Ką ??-pasimetusi tarė.
-Neapsimesk nieko nesuprantanti !-sušukau ir stumtelėjau ją.-Tu skaitaisi mano geriausia draugė ? Ar tikra geriausia draugė bučiuojasi su kitos vaikinu ?Tu mane nuvylei.. - seilės strigo burnoje. - Išdavei...-verkdama kalbėjau.
-Aš atsiprašau ...-su liūdėsiu žiūrėjo į mane.

-Ak tu dabar atsiprašai...
-Aš tau norėjau jau seniau pasakyti ,bet ...
-Man suknistai nusišikt ant tavo pasiaiškinimų !-sušukau nutraukdama ją.
Nebegalėjau į ją žiūrėti ,tad tiesiogine to žodžio prasme pabėgau nuo jos. Norėjau kuo greičiau atsidurti namuose ,kai kelio tolumoje pastebėjau tėčio automobilį. Pamojau jam.Jis sustojo ir įlipusi į mašiną tiesiog tariau:
-Prašau greičiau važiuojam namo...-valydamasi nubėgusį tušą kalbėjau.
-Kas nutiko ???-išgasčio pilnomis akimis į mane pažvelgė tėtis.
-Gyvenimas tiesiog knisa . Visi tokie idijotiškai šlykštūs žmonės. Atrodo tu jiems reiškei viską ,o dabar nereiški nieko...-kalbėjau.
Tėtis nieko nebesakė tik parvežė mane namo.
Tik įsukom į kiemą lipau lauk iš mašinos ir nubėgau į savo kambarį.

Atsiguliau į lovą ir verkiau lyg kokia istetikė. Buvo taip pikta ant Klaros ! Kaip ji taip galėjo pasielgti ??? Gi jis buvo mano vaikinas ! Mano ir nieko kito ! Kodėl gyvenimas mane taip skaudina ? Norėjau ant kažko išsilieti ,tad išlėkiau iš savo kambario ir įsibrovusi į Hugo apsimoviau bokso pirštines ir jau norėjau pradėti boksuotis į bokso kriaušę kai pajutau apkabinimą iš už nugaros.
-Hugai ,aš nekenčiu Oresto ... jis toks šiknius! -verkdama kalbėjau.
-Jis visada toks buvo. -atsukęs mane į save šyptelėjo.-Gerai, kad pagaliau tai pametei pati.

Viskas tapo taip ramu ir tuo pačiu sudėtinga ,kad norėjosi tik skausmo, kuris numalšintų prisiminimus apie juos ,tad nusimoviau pirštines ir nustūmusi Hug'ą toliau pradėjau daužyti kriaušę ir visų jėgų kiek tūrėjau ,kai pradėjau jausti skausmą krumpliuose .Pažvelgiau į juos ir pastebėjau ryškiai raudoną spalvą. Man to nepakako ,tad pradėjau daužyti dar stipriau.
-Baik ! Baik!-vis rėkė Hugas ir bandė atplėšti.
-Traukis!-sušukau ir pastūmiau jį.
-Baik !-dar kartą sušuko ir pakėlęs mane nuo žemės numetė į lovą ir prispaudes rankas pažiūrėjo į mane.
-Tai neįšeitis !-griežtai kalbėjo.-Pažiūrėk į savo rankas jos visos raudonos.
-Ką tu siūlai kitą daryti ? Man reikia išsilieti !-sukandusi dantis kalbėjau.

Tuoj pajutau kaip Hugas atleidžia mano rankas ir nuvalęs mano akis nuo ašarų nulipo nuo manęs ir keistai  tarė :
-Turi gal keturis svarus ?
-Kam tau jie ?-atsistojusi nuo lovos prieš jį persikreipusia išraiška paklausiau.
-Važiuosime iki parduotuvės nusipirkti kiaušinių. -suprunkštė ir pagriebęs džemperį nuo kedės  pažvelgė į mane.