Išgalvotas laikas

5 Skyrius

Visą kelią į mokyklą žiūrėjau pro mašinos langą į apsnigusius medžius ir gražiai papuoštus namus ,kai net pati nepastebėjau kaip mašina sustojo prie mokyklos pagrindinių durų ir jau buvo metas lipti lauk.
-Po pamokų užvažiuosiu jūsų pasiimti. -atsisukęs į mus nusišypsojęs tarė tėtis.
-Gerai ,iki. -pabučiavusi tėčiui į skruostą greit išlipau iš mašinos.

Hugas ėjo man iš paskos. Tik įžengėme žingsnį į mokyklą dauguma pradėjo su mumis sveikintis,o visi likusieji stovėjo kampuose ir apkalbinėjo .Jaučiausi taip kaip visada, nieko naujo, tik tiesa pasakius jau buvo atsibode, kai visi į tave atkreipia dėmesį. Ėjau link kabineto kuriame tūrėjo būti matematika, kai net pati nespėjau suvokti kaip greitai iš už kampo išlindo Orestas ir sustojęs tiesiai prieš mane vis žiūrėjo ir nenuleido akių nuo manęs.

-Ko taip žiūri ?-greit paklausiau ir papurčiau galvą .
-Nes myliu tave. -tyliai ištarė Orestas nusišypsodamas ir lenkdamasis bučiniui nukreipė akis į lūpas.
-Klausyk ! YRA daug kitų merginų ir va viena kaip tik stovi už tavęs, kuri mielai pasibučiuotų su tavimi. -lyg pažvelgdama į merginą už jo pasakiau.

Jis žvilgtelėjo už savęs.
-Tu gal juokauji??Už manęs nieko nėra .-pasipiktino.
-Jei tikrai mylėtum nebūtum pažiūrėjęs. -ramiai tariau, plačiai išsišiepiau ir praeidama pro jį nuėjau iki matematikos kabineto.

-Bet aš tikrai tave myliu !-sušuko ir tada išgirdo visi buvę aplink.
-Atleidau tau du kartus, trečio karto nebus. -sušukau.

Ką pagalvos kiti jau nebebuvo svarbu,vis tiek manęs jau tuoj čia nebebus.
-Bet aš prašau...
-Savo klaidų nebekartosiu. -tai pasakiusi su keistu skausmu priėjau prie jo apkabinau ir pasakiau tai ko niekada nesitikėjau pasakysianti.
-Sėkmės. - ištarusi nusišypsojau ir atsiplėšusi nuo, paskutinį kartą pažiūrėjau jam į akis.

-Bet aš galiu dėl tavęs pasikeisti ,tikrai. Ką nori ,kad dėl tavęs padaryčiau ? Viską padarysiu...-kalbėjo nerasdamas žvilsniui vietos .
-Tiesiog pamiršk mane ir palik ramybėje,ačiū. -tai pasakiusi patapšnojau jam per petį ir nuėjau.
Kai jau buvau koridoriaus gale atsisukau į jį su viltimi ,kad jis dar žiūrės į mane ,bet pamačiau tai kas mane ir skaudino ,jis jau flirtavo su kita mergina...

Taip ir praėjo beveik visos tos erzinančiai nuobodžios pamokos ... Dabar sėdžiu paskutinėje anglų pamokoje pas pačią šlykščiausią mokytoją Pasaulyje. Jos kalba mane tiesiog erzino ,o žvilgsnis atroė tuoj nužudys...
Tuo metu buvo momentas, kai ji rašė kažką ant lentos,o aš bandžiau paslėpusi telefoną po stalu atrašyti į labai seniai atėjusią Klaros žinutę .Galvojau ji manęs nemato ,bet tik pakėliau akis ji stovėjo prieš mane ir ištiesusi ranką laukė kol atiduosiu telefoną. Aš net nesiruošiau savęs žeminti ir jį atiduoti.
-Ko ?-pakėlusi galvą tariau.
-Atiduok telefoną Ieva !-griežtai tarė.
-Jūs ką rimtai ?-atstojau iš suolo.-Per tiek metų dar neatsimenate mano vardo ?-nustebusi kalbėjau ir kroviausi knygas į kuprinę.
-Šiek tiek pagarbos parodyk man panele arba čiuoši tiesiai pas direktorių !-užrėkė ant manęs per visą klasę.

-Labai atsiprašau už tai ką dabar pasakysiu ,bet jūs esate pati šlykčiausia mokytoja kokią teko pažinti !-šyptelėjau pašiepiančia šypsena ir susidėjusi visus likusius daiktus išėjau iš klasės.
Atsirėmiau į palangę buvusią koridoriuje ir tiesiog žiūrėjau pro langą kai netikėtai mano akys užkliuvo už porelės besibučiuojančios po medžiu esančiu mokyklos kieme. Tiesa pasakius pavydėjau jiems ,nes taip dabar norėjosi to apkabinimo ar bučinio į žandą. Norėjosi jaustis kažkam reikalinga. Jų veidų negalėjau įmatyti ir jau norėjau eiti, kai staiga man į galvą toptelėjo keista mintis ,kad tai Klara su Orestu...

Mergina su orandžiniu paltuku kaip ir Klara,o Orestas su juoda savo tokia mėgstama striuke. Tie plaukai, rūbai. Viskas atitiko juos . Pati nepastebėjau kaip prdėjau verkti. Man pasidarė bloga. Per vieną dieną nutiko tiek daug... Geriausia draugė išdavė, vaikinas taip pat. Kas liko? Ogi nieko... Staiga suskambo skambutis ir visi mokiniai lyg skruzdės pamačiusios skanėstą ir bėgdamos jo paragauti lindo iš klasių.

Susikaupusi ir greit nusišluosčiusi ašaras supratau ,kad visi tie "draugai " net nebuvo tikri . Jie buvo su manimi tik šiaip iš netūrėjimo ką veikti ir dėl paprasčiausio populiarumo.