Baltoji Ugnis (BAIGTA)

1 | Kraujo ugnis

Istorija yra taisoma (vietomis ir perrašoma), todėl atsiras naujų skyrių, kelių veikėjų vardai skirsis nuo ankstesnės kūrinio versijos. Smagaus skaitymo ♥ P.S. Kai kurie skaitytojų komentarai yra seni, todėl jei skaitote kūrinį iš naujo - praleiskite juos! :)

PIRMAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- Kraujo ugnis -

NESTIJA

Vienas, du, trys. Aš nekenčiau to mintyse nepaliaujamai skambėjusio įkyraus ritmo skaičių.

Žengiau žingsnį į priekį su lyg pirmu skaičiumi. Surankiojusi visas savo pasiklydusias mintis sekundei užsimerkiau ir tuomet staigiai tiesiau balta ugnimi apgaubtą kumštį į priekį, tačiau, mano nelaimei, į taikinį nepataikiau. Galiausiai reikėjo tūptelėti norint išvengti priešininko smūgio. Pastarąjį mokėjau geriausiai. Apskritai man itin gerai sekėsi išsisukti nuo įvairių dalykų, neužsikrauti ant pečių atsakomybės ir kitų problemų. Jei tai būtų vertinama pažymiu – gaučiau vien tik dešimtukus. Būtų neblogai, tiesa?

Šie judesiai tarsi šokis. Ar bent jau taip sakydavo mano įmotė. Tik čia mes nevilkime auksu ir įvairių spalvų brangakmeniais padabintų pustų balinių suknelių. Paprasta mokyklinė uniforma, pasiūta iš karščiui ir ugniai atsparios medžiagos, puikiai atliko savo darbą ir saugojo mano drabužius nuo liepsnų. Kad ir kaip būčiau troškusi bent kartą gyvenime užsivilkti suknelę kainuojančią daugiau nei keliasdešimt metalinių pinigų, čia ji būtų baisiausiai netikusi. Ir taip jau jaučiausi it turėčiau tris kojas, kurios nerasdamos sau vietos maišėsi viena su kita.

Vienas, du, trys. Koja į priekį, ištiesti ranką ir pasilenkti. Dar kartą pakartojau šį pratimą jau kiek labiau pasistengdama atsilaikyti ant kojų, tačiau mano mintims nuskrajojus kažkur tolyn ir vėl nepataikiau. Nesugebėjau įveikti penktoko užduoties, nors tuoj bus visi metai, kaip sėdėjau vienuoliktoje klasėje. 

Buvau įstrigusi beviltiškoje situacijoje, bet ką padarysi. Vis tiek neplanavau baigusi mokyklą tapti karališkąja sargybine ar kariauti, kokiuose milžiniškuose karuose. Mano priešininkams neliktų jokio kovos įdomumo su manimi.

- Velnias, - tyliai suburbėjau išgirdusi kitų mokinių džiugius šūksnius teisingai atlikus naujus judesius. 

Atsilikau nuo jų jau visa galva. Nors ir nebuvau prasčiausia moksleivė, visgi lygiavausi į geriausius. O šie tai tikrai mėgo pasididžiuoti savo pasiekimais pašaipiai nužvelgdami kiekvieną, jų nuomone, nevykėlį.

Būrys talentingų mano bendraamžių, aštuoniolikmečių, prižiūrimi trenerės, šiuo metu praktikavosi ką tik širdis geidė. Porose po du kartojo vis įmantresnius žingsnius, iki kurių manęs dar laukė ilgokas kelias. 

Pradžioje ir aš stengiausi tapti tokia, kaip ir visi, tačiau širdis žinojo, kad taip niekada nebus, nors protas ir atsisakė tikėti. Saulės ar dar kitaip vadinamoje Šviesos karalystėje privalu išmokti nepriekaištingai kautis. Kažkada labai seniai buvusi viena bendra karalystė, jungusi visus skirtingus sugebėjimus turėjusius žmonės skilo pusiau ir nuo pat tų laikų, kurie siekia jau tūkstantį metų, abi šalys stovi ant karo slenksčio. 

Liko tik Saulės ir Mėnulio karalystės. Dvi nesutaikomos priešės, galinčios viena kitai nukasti galvą už netinkamą žodį.

Mums kiekvieną dieną mokykloje kalė į galvą – tamsieji jūsų nepasigailės, jie nė nedvejodami nužudys jus. Jiems niekas nerūpi, jie siaubingi monstrai. Mokėjau tai jau atmintinai lyg kokį nevykusį eilėraštį.