Baltoji Ugnis (BAIGTA)

50 | Seni ir nauji draugai, o gal priešai?

PENKIASDEŠIMTAS SKYRIUS

PRARASTASIS MIESTAS

- Seni ir nauji draugai, o gal priešai? –

NESTIJA

Mintyse praskriejo prisiminimų nuotrūpos iš Saulės karalystės sostinės bibliotekos, kai Letė skaitė apie kažkokį kaimelį, kurį galėjai atrakinti šiuo Anos atsiųstu žiedu.

- Apie kokią spyną kalbi? – dėl viso pikto norėdama įsitikinti paklausiau. 

Vis dar negalėjau patikėti, kad ir šie žmonės ieško to paties dalyko kaip ir mes.

- Tai ne spyna, o vieta, Nestija. Visi Laisvosios karalystės gyventojai turi įvairių galių, pavidalų ir gyvena kartu. Jų neskiria jokios sienos, kurias skiria Saulės ir Mėnulio karalystę. Ar gali įsivaizduoti, kad ši vieta vis dėl to egzistuoja? – neslėpė džiaugsmo ir susijaudinimo Sebastianas. Vaikinas, rodės, lyg ant sparnų skriete skriejo pirmyn. Kažkam pasisekė susigražinti nuotaiką.

- Atrodo, susiradau naujų kelionės kompanionų, - šyptelėjau ir aš, bet manęs taip lengvai nepaleido slogi nuotaika.

- Na štai ir atvykome į pirmosios pagalbos punktą sužeistiesiems, - prabilo vaikinas petimi prasiskindamas kelią į šalimais pastatytą baltą palapinę.

Viduje kiek tamsoka, todėl prireikė šiek tiek laiko, kol mano jautrios akys apsiprato su pasikeitusia aplinka. Žvalgiausi aplink išvysdama prieblandoje pastatytus kelis tuščius gultus, tvarkingai lentynose paguldytas įvairias medicinines priemones. Mano skrandyje sukilo nemalonus šleikštulys užgoždamas pilvą plėšantį alkį. Negalėjau pakęsti ligoninės palatų. Jos man asocijavosi vien tik su blogais prisiminimais ir pojūčiais, tačiau viskas trumpam išnyko vos tik pamačiau savo seną draugę Sofiją.

- Sofi? – nustebusi sugebėjau išlementi tik jos vardo trumpinį.

- Oho, kokie žmonės! Seniai matyta Nestija! – mergina apsidžiaugė mano pasirodymu daug labiau nei aš josios.

Prieš maždaug penkerius metus su šia mielų bruožų žavia raudonplauke susipažinau viename iš susitikimų su močiute. Tą dieną tai atrodė, kaip nekaltas ir netikėtas susidūrimas, tačiau po keletos metų sužinojau, kad ir ji priklausė naujai besiburiančiam sukilėlių būreliui, kuriame taip pat buvo ir mano senelė. Močiutės tikslas buvo per ją prisivilioti į jų gretas, kaip ir mane, tačiau patyrusi tokią draugės apgaulę nė pažvelgti į ją nenorėjau. Jos dingo viena po kitos ir iki pat šios dienos nežinojau, ar Sofija vis dar gyva.

Raudonplaukės rudos akys sužybsėjo kelis kart atspindėdamos žibintų blausią šviesą. Mergina, vos man atsidūrus ant kėdės stipriai apkabino. Nesitikėdama tokių jos veiksmų keik sutrikau, tačiau, kad ir kokios nuoskaudos mane kamavo, nustūmiau viską į šalį ir taip pat ją apkabinau. Gera žinoti, jog seniai prarasta draugė vis dėl to gyva ir sveika.

- Nesuprask klaidingai, man smagu tave vėl pamatyti ir visa kita, bet ką tu čia veiki? Niekada nenorėjai prisijungti prie sukilėlių mergyt, - atsitraukusi nuo manęs iškart ėmė klausinėti. 

Širdyje pajaučiau nestiprų nostalgišką virptelėjimą. Iki pat dabar nesuvokiau, kaip vis dėlto stipriai buvau pasiilgusi Sofijos. O man tikrai sekėsi susibičiuliauti su žmonėmis, kurie turėjo įprotį mane palikti.

- Sukilėlių? – dar kartą mintyse perkračiau merginos kalbą. – Man niekas nesakė, kad jūs esate sukilėliai.

Mečiau žvilgsnį į tarpduryje slampinėjusį Sebastianą. Vaikinas, rodės, paskendęs savo mintyse ne iškart suprato, kad į jį nukrypo dvi poros akių.