Baltoji Ugnis (BAIGTA)

48 | Prakeiktoji karūna

KETURIASDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

LAISVOJI KARALYSTĖ

- Prakeiktoji karūna -

DERENAS

Ugnis buvo karšta. Pirmą kartą gyvenime jaučiau šilumą. Ji buvo švelni, apgaubė savo pirštais ir glostė mano odą. Tačiau ji tuoj pat užgeso nepalikdama nė menkiausio pėdsako, jog kažkada išvis egzistavo. Jokių nudegimų, tik truputį apsvilusios švarko rankovės ir apykaklė.

Dabar į mane nustebęs žvelgė ugnies turėtojas. Kreivai šyptelėjęs mostelėjau kalaviju nukirsdamas vyro rankas, iš kurių į pasaulį patekdavo jo elementas. Šviesiaplaukis nežmonišku balsu suklykė su siaubu akyse žiūrėdamas į šalia nukritusias galūnes.

- Norėjai mane nužudyti, - ironiškai šyptelėjau priartėdamas prie užpuoliko. – Gaila, kad tavo planas neišdegė.

Mintyse ėmiau kurti juodąjį ugnies paveikslą, kuriame vyras sudega savo paties liepsnose. Jo dėka žinodamas, ką reiškė karštis nupiešiau dar vieną kankinimo būdą. Kai jau norėjau jį pasiųsti į jo mintis kažkas grubiai mane pastūmė nutraukdamas ryšį. Juodasis šešėlis išsisklaidė nė nepasiekęs žudiko minčių.

Šiaip ne taip išsilaikęs ant kojų atsitiesiau ir žvilgtelėjau į savo užpuoliką. Į mane žvelgė pora arogantiškų akių, kurios priklausė paaugliui. Jam tikriausiai tebuvo vos keturiolika ar net trylika, o jis jau įsitraukė į kariaujančių gretas.

- Toks jaunas, o jau žudai, - prunkštelėjau. Neturėjau jokio noro terliotis su vaikėzu, tačiau nenorėjau ir žudyti. Jis buvo per jaunas. Jis dar galėjo pasirinkti. Bandžiau įtikinti save. Nors širdis šaukte šaukė pasigailėti berniuko, bet protas liepė neprisirišti prie jausmų. Buvau draskomas abiejų savo pusių, kurių nė viena netroško nusileisti kitai. Manyje užvirė dar vienas karas.

- Buvai toks pat jaunas, kai perrėmei tą krauju suteptą sostą ir užsidėjai prakeiktą karūną. Ją gindami žuvo mano tėvai! – suklykė berniukas, o iš jo akių pasipylė sūrios ašaros nuplaudamos murziną veidą. – Per tą metalo gabalėlį prisirijusį tiek blogio, kad jis ten net nebetelpa.

- Ar tavo tėvai buvo rūmų sargybiniai? – tęsiau pokalbį ieškodamas paauglio silpnų vietų. Labiausiai man trukdė tai, jog nežinojau ko galiu iš jo tikėtis. Šie žmonės buvo kitokie. Jų kraujas išskirtinis, kaip ir gebėjimai.

- Jie kovojo už tavo tėvus iki paskutinio atodūsio. Bet jų gyvybės nuėjo per niek. Jie nesulaukė nė deramų laidotuvių, o ką bekalbėti apie padėką!

- Tavo tėvai žuvo tą naktį, kai buvo nužudyti karalius ir karalienė? – dabar jau man buvo įdomu sužinoti, ką žinojo šis mažasis užpuolikas, ko nežinojau aš.

- Juos užpuolė būrys ginkluotų vyrų su kaukėmis. Jie vilkėjo raudonai, - lyg iš giedro dangaus į mane trenkė žaibas. Norėjau čia ir dabar sukniubti ant žemės ir daugiau nebeatsikelti. Tie patys sukilėliai, žmonės, kuriais pasitikėjo visi, nužudė tris man brangiausius žmones pasaulyje. Kaip aš galėjau būti toks kvailas ir tikėtų jų sekamomis pasakomis apie šviesiųjų užpuolimą?

- Sukilėliai, - beviltiškai sušnabždėjau. – Aš juos gi mačiau... Mačiau. Jie atėmė mano seserį, tėvus.

- Todėl žinai už ką kovoju aš, - nubraukęs visas ašaras tamsiaplaukis berniukas užjaučiamai žvilgtelėjo į mane. Jis atrodė toks panašus į mane. Jo širdį taip pat vagojo nesibaigiantys skausmo takeliai.

- Bėk! – paliepiau vaikinui. Šis sutrikęs neramiai žvilgčiojo tai į mane, tai į už nugaros besikaunančius jo draugus. – Bėk ir gelbėkis.