Baltoji Ugnis (BAIGTA)

52 | Atskleisti tikrąjį save

PENKIASDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

LAISVOJI KARALYSTĖ

- Atskleisti tikrąjį save -

DERENAS

Prie milžiniškų vartų, kurie, rodės, siekė debesis, stovėjo keli sargybiniai saugodami įėjimą. Brangaus metalo dirbinys buvo papuoštas įvairiais blizgiais akmenėliais ir brangakmeniais. Storos gijos sukosi jungdamos viena su kita ir taip sudarydamos neįveikiamą sieną. Automobiliui artėjant vis arčiau jų, vartai pamažu prasivėrė įsileisdami mus į visiškai kitą pasaulį, kuriame slėpėsi ir glaudėsi visi atstumtieji.

Kartu su Kailu išlipome iš mašinos, kaip tik tuomet, kai už mūsų nugarų užsitrenkė aukso vartai. Duslus bildesys pažadino iš apmąstymų ir vertė prisiminti, kad čia mes tik svečiai. Už bet kurio kampo galėjo tykoti pavojai ar minia žmonių ištroškusių kraujo dėl mano protėvių padarytų klaidų.

- Sveiki atvykę į Laisvąją karalystę, - su milžiniška šypsena entuziastingu balsu pasisveikino pilkasis žmogus. Spėju jis ir buvo tas besielis, visos karalystės valdovas. Maždaug trisdešimties metų vyras buvo tikrų tikriausiai visas pilkas. Kiek tamsesnio atspalvio plaukai, akys ir rūbai, šviesios, vos ne baltos akys, pilkšva oda. Valdovo išvaizda mano nuožiūra pasirodė tikra retenybė ir keistenybė. Atrodė, jog žvelgiau ne į gyvą žmogų, bet į vaiduoklį ar net numirėlį. – Jūsų Didenybe Derenai Adrianai Darknesai, iš Mėnulio karalystės, aš esu Samuelis Favelas, Laisvosios karalystės valdovas.

Basielis save vadinęs Samueliu pagarbiai nusilenkė ir šyptelėjo. Suprasti šio nepažįstamojo emocijas ir mintis, rodės, buvo neįmanoma misija. Net nesupratau ar ta šypsena nuoširdi, ar tiesiog primestinas mandagumas.

Prireikė gerų kelių minučių atsikvošėti ir taip pat nusilenkti. Šalia stovėjęs Kailas neramiai sukruto, tačiau pasekė mano pavyzdžiu.

- Malonu susipažinti, Jūsų Didenybe, - privertinai išspaudžiu menką šypsnį, niekaip negalėdamas priprasti prie jo keistos išvaizdos.

- Čia niekas taip į mane nesikreipia. Pas mus titulai suprantami kiek kitaip, nei pas jus. Mane gali vadinti tiesiog Samueliu ar Favelu, tai neturi itin didelės reikšmės.

Nebyliai linktelėjęs pareiškiau, kad besielis gali mane taip pat vadinti vardu ar pavarde.

Pasiuntęs Kailą prisijungti prie likusių mano sargybos narių, kurie atvyko kiek anksčiau nei mes, Samuelis pakvietė aprodyti man Laisvąjį miestą. Nors norėjau kaip galima greičiau sutvarkyti visus reikalus ir grįžti namo, parodyti nepagarbą tokioje situacijoje butų buvę bemaž kvaila ir neapgalvota. Nežinia, kokias galias slepiantys už šių storiausių sienų laisvieji galėjo laisvai apsiginti nuo bet kokio puolimo iš apačios, o mano karalystės apsauga ne iš pačių stipriausių, tad mums reikalinga bet kokia pagalba. Kad ir kaip nenorėjau to pripažinti.

Ištrūkę iš pagrindinio įvažiavimo aikštės atsidūrėme kiek siauresnėje gatvelėje. Akmenimis grįstas kelias, nemaloniai badė pėdas. Neįsivaizdavau, kaip tokiu grublėtu ir nelygiu keliu galėjo pravažiuoti bent vienas automobilis, o ką bekalbėti apie karietą su pakinkytais arkliais.

Pirmieji pastatai buvo itin paprasti, rodos, net vienodo dizaino. Čerpinis raudonas stogas, smėlio spalvos plytos, įprasti keturkampiai langai. Kur ne kur prie durų gulintis kilimėlis, auginami augalai ar nedideli medžiai. Pro langus nedrąsiai kištelėdavo viena kita galva smalsaudama, kas atvedė pati karalystės valdovą prie vartų.

Mūsų nelydėjo jokia karališka palyda ar sargyba. Puolimo atveju nežinia, kaip pavyktų panaudoti savo gebėjimą, nes čia jaučiausi kiek kitaip nei savo karalystėje ar bet kurioje kitoje vietoje. Keista miestą gaubianti aura tikriausiai turėjo gyventojus apsaugoti nuo tokių kaip aš – tamsiųjų ar šviesiųjų gebėjimų.