Baltoji Ugnis (BAIGTA)

34 | Tamsa nėra blogis

TRISDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Tamsa nėra blogis -

DERENAS

Pokalbis su Sintija mane išvargino daug labiau nei vos grįžęs maniau. Artėdamas link apsaugos centro pastato jaučiausi vis labiau išsekęs, o mano galva, atrodė, jog tuoj sprogs. Niekaip negalėjau sudėlioti savo minčių, kas man buvo visiškai nebūdinga. Mano galvoje nuolat sukosi ką tik įvykusio pokalbio su lape nuotrupos, kurių nepavyko nė su didžiausiomis pastangomis iš ten iškrapštyti. Taip pat, mintis, kad ji buvo teisi, manęs negelbėjo nuo kančių. Didydis Devynetas buvo mano vaikystės didvyriai – herojai, kuriais besąlygiškai tikėjau ir vyliausi, jog jie sugrįš išgelbėti pasaulio. Tačiau mano vaikiškoms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Pamažu šis pasakojimas virto mažiems vaikams skirta pasaka prieš miegą, kol galiausiai visiškai apie tai pamiršau. O ko buvo galima tikėtis iš berniuko, širdingai tikėjusio idėja apie geresnį pasaulį? Nors ir gimiau Nakties karalystėje, tačiau čia žmonės nebuvo tokie blogio vergai, kaip juos vaizdavo šviesieji. Apskritai kalbant, žodžiai šviesa ir tamsa šiame pasaulyje prarado savo reikšmę. Tas kas buvo balta ne visada buvo gerai, o kas buvo juoda – nebuvo blogai.

Pasiekęs karalystės rūmų vidinį kiemą giliai įkvėpiau atsidusdamas. Šiandien laukė sunki diena. O ji dar tik teprasidėjo.

Eidamas sparčiu žingsniu mėlynųjų medžių alėja stengiausi kuo mažiau dairytis. Nesugebėjau pažvelgti į akis tų žmonių, kuriuos taip dažnai nuvildavau. Gi jie taip pat neteko sau artimų žmonių. Po velnių, kasdien mirdavo mamos, tėvai, dukros ir sūnūs. O aš gedėti sau leidau per ilgai, kai kiti turėjo grįžti į savo gyvenimus iškart po laidotuvių. Ir tai nebuvo teisingumas. Aš nebuvau teisingas. Šie žmonės nusipelno daug daugiau nei jie mano. Ramybė ir laimė - buvo tokie svetimi žodžiai šioje karalystėje, jog net galėjai pagalvoti, kad jie nė neegzistavo. Aš puikiai žinojau visas problemas ir naktį pažadintas galėjau jas išvardyti, tačiau buvau bejėgis visa tai ištaisyti vienas pats. Kai tapau karaliumi, tebuvau tik paauglys, kuris troško pažinti pasaulį, džiaugtis jaunyste, atrasti meilę. Vos man gimus iš manęs atėmė laisvę rinktis. Ar tai teisingumas? Ar aš nusipelniau ramybės? Ne, nes mano gyvenimo kelias parašytas man dar neišvydus pasaulio. Turėjau valdyti savo karalystę ir ją statyti pirmiau visko. Netgi savęs. Nes visi tave matė tik kaip karalių, o ne asmenybę. Jiems neįdomu, kad turi jausmus, svajones, jog esi toks pat tikras žmogus, kaip ir jie. Tavo gyvenimo tikslas – išgelbėti kitus, bet ne save patį.

Ryškiai spiginanti saulė vertė kiek primerkti akis nuo per didelio kiekio šviesos. Atėjęs pavasaris su savimi atsinešė gausybę naujų kvapų, budino miegančią gamtą. Tačiau džiaugtis tokiais mažais dalykais neturėjau laiko. Gausybe darbų prisikaupusi dienotvarkė kiekvieną minutę ragino nesustoti. Todėl vos ne bėgdamas įvirtau į sostinės pagrindinį saugos pastatą. Namas, kuriame buvo įsikūrusi visos apsaugos sistemos širdis niekuo neišsiskyrė iš kitų miesto statinių. Raudonų plytų, milžiniškų baltų langų rėmų dizainas čia buvo įprastas. Šis neišskirtinumas Liusijai buvo toks nuobodus, kad net mano sesuo buvo parengusi visą šūsnį naujų idėjų sostinės namams. Ir tai tebuvo vos viena idėja, kurios jai niekada nebepavyks įgyvendinti. Ir tai man priminė apie tikslą, kuris mane atvedė čia.

- Norėčiau pasikalbėti su Orsonu, - sargybos vadas, kuris, mano įsitikinimu, šimtu procentu buvo vienas iš sukilimo narių, turėjo įvykdyti ne vieną mano paliepimą, kurių vienas – surasti dingusį Danielių ir mano, nepažįstamąją tetą Haterą.

- Pono.Orsono šiuo metu čia nėra, Jūsų Didenybe, - atsiliepė registratūroje dirbanti apdovanotoji. Moteris jau buvo perkopusi ketvirtą dešimtį, tačiau atrodė it trisdešimties. Tamsaus gymio, juodų plaukų savininkė turėjo šviesias tarsi gintaras akis. Tokius išvaizdos bruožus dažniausiai turėdavo oro valdytojai, kurie galėdavo privesti iš dangaus kristi lietaus lašus, ar prasklaidyti debesis. Tačiau tik vienetai sugebėdavo sukurti žaibus, audras, ar kitas gamtos stichijas. Šie žmonės būdavo atsakingi už visų metų laikų šventes, pakeisdami kraštovaizdį. Tik šiais metais dėl netikėto šviesiųjų puolimo teko tai atidėti. – Jis yra išvykęs kelioms valandoms į susitikimą. Jei norite galiu jam perduoti žinutę, Jūsų Didenybe.

- Tiesiog perduok jam, jog lauksiu jo pilies sode, - akivaizdžiai neslėpdamas nemenko susierzinimo balse sumurmėjau. Kokie dar susitikimai mėnesio pradžioje? Visi reikalai sprendžiami kartu su manimi. Akivaizdu – pakvietimo nesulaukiau. Ir už tai kentės tikrai ne vienas žmogus.

Kai jau sukausi grįžti atgal į rūmus, į mane staigiai trenkėsi kažkas labai kieto. Greitos reakcijos dėka skubiai apglėbiau nepažįstamosios liemenį sulaikydamas ją nuo kritimo. Ant jos veido užkritusios cinamoninės garbanos pasirodė matytos, o kai išvydau jos rusvas akis atpažinau ir pačią jų savininkę.

- Sintija? – sutrikęs paklausiau, nes jos mažiausiai tikėjausi tokioje vietoje. Aplamai, po paskutiniojo mūsų pakalbio nemaniau, jog kada besusitiksime. Ir visgi koks mažas pasaulis. Lapė išsilaisvinusi iš mano glėbio nedrąsiai apsižvalgė lyg kažko saugotųsi ir pasitaisiusi nuo nosies šiek tiek nukritusius akinius galiausiai žvilgtelėjo į mane. Nesibaimindamas būti prigautas nužvelgiau merginos aprangą. Šiandien ji vilkėjo paprastą melsvos spalvos suknelę ir juodą švarkelį, avėjo kūno spalvos bekulniuos batelius. Jokio milžiniško kailio, primenančio jos didžiulę uodegą ar ant galvos styrančių lapės ausų. Melo valdovė atrodė it paprastas žmogus.

- Jūsų Didenybe, aš labai atsiprašau, - mirktelėjusi viena akimi staigiai ėmė atsiprašinėti. Iš kart suvokiau, kokį spektaklį ji čia vaidino, todėl man neliko nieko kito kaip tik prisijungti ir neišsiduoti. O ką jau, bet meluoti sugebėjau. – Aš tikrai jūsų nemačiau. Kokia gėda.

- Kitą kartą žiūrėk atidžiau kur eini, - mirktelėjau akį atgal, duodamas ženklą, kad supratau jos žaidimą. Tačiau vis dar nesuvokiau, ko jai prireikė saugos pastate, būtent tada, kai jame buvau aš.

- Aš esu pono Džonsono padėjėja Melisa, - padariusi nedidelį įtūpstą pašaipiai šyptelėjo tarsi nebyliai sakydama, kad tai pirmas ir paskutinis kartas, kuomet lapė tai darė prieš mane.

- Malonu, panele Melisa, - vos susilaikiau neprunkštelėjęs. Šis vardas jai netiko, kaip ir visas jos naujasis įvaizdis. Ją pažinojau kaip tvirtą, nenusileidžiančią, kovojančią ir turinčią savo nuomonę valdovę, o ne paprastą padėjėją. – Kokie reikalai jus atpūtė čia?

- Ponas Džonsonas prašė jums perduoti svarbius dokumentus. Prašau sekti paskui mane, Jūsų Didenybe, - perdėtai saldžiu balsu aiškino Sintija. Staigiai nusisukusi nuo manęs greitai išdūmė iš pastato, o aš atsisveikinęs su apdovanotoja nusekiau lapei iš paskos palikdamas niūrių pilkų sienų patalpą.

Vos išėjus į lauką mano ranką sugriebė Sintija imdama mane temtis pirmyn.

- Aš galiu ir pats eiti, - suburbėjau nepatenkintas merginos brovimosi į mano asmeninę erdvę. Niekas nė nedrįsdavo nė piršteliu manęs paliesti, o toks įžūlus valdovės žingsnis išmušė mane iš vėžių. – Tai kas čia vyksta, Melisa?

Pabrėždamas jos išgalvotą vardą, žvilgtelėjau į jos veidą, kuriame trumpam atsiradusi menka šypsenėlė tuoj pat užgeso ir atsirado vėl tapati rimtos padėjėjos kaukė.

- Ne dabar, - tyliai sušnabždėjo kelioms sekundėms mesdama savo įsakmų žvilgsnį į mane. – Tuoj pats pamatysi.

Merginos rankai palikus mano delną pasijaučiau keistokai. Rodės, jog iš mano rankos išgaravo visa šiluma, nors ir lauke spigino kaitri saulė. Stengdamas nuvyti šį jausmą, susikoncentravau ties aplinka, kuri per šias kelias dienas pasikeitė neatpažįstamai. Ant žolės neliko jokio sniego, po kojomis nebetraškėjo sušalęs vanduo. Dabar čia žydėjo lauko gėlės, kurios patikdavo mano seseriai. Prisiminus Liusiją atmintyje iškilo kelios prisiminimų nuotrupos. Rodės, net per širdį perėjo nemalonus skausmo šešėlis. Prieš akis regėjau, kaip dešimtmetė Liusė pasipuošusi geltona suknele rūmų sodo kieme rinko gėles pasakodama, kokį gražų vainiką ji galės nupinti.

Perėjus per nugarą nemaloniems šiurpuliukams nusipurčiau bandydamas nuvyti dabar jau skausmą keliančius prisiminimus, kurių taip nevertinau. Nebranginau ir mūsų laiko praleisto drauge. Laiko neatsuksiu ir praeities nepakeisiu. Aš prižadu tau Liuse, neleisiu tiems išdavikams teršti tavo vardo.

- Ar tau viskas gerai? – pastebėjusi mano apniukusį veidą trumpam stabtelėjo Sintija.

- Kodėl išvis tau tai turėtų rūpėti? – pro mano lūpas išsprūdo bjaurūs žodžiai, kurių nenorėjau ištarti. Nesuvokiau, kodėl norėjau su šia mergina elgtis kitaip, tačiau aš ir nenorėjau ieškoti atsakymo. Tik ne dabar. Tai gali palaukti.

- Aš tik paklausiau, - pavartė akis Sintija ir dar labiau pagreitino ėjimo tempą. Kai galiausiai sustojome buvome šalia kažkokios apleistos gamyklos pastato. Už sienos girdėjosi kelių vyrų balsai, kurių vieną galėjau atpažinti bet kur.