Baltoji Ugnis (BAIGTA)

20 | Mirties kvapas

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Mirties kvapas -

DERENAS

Skubiai pastatytoje miesto centro scenoje, jos pačiame viduryje, stovėjau aš stipriai įsikabinęs į grandines, kurios saugojo miestiečius nuo raganų galių. Jau įsitikinau, kad šios buvo neprognozuojamos, o net ir be savo magijos galėjo laisvai sužeisti kitą žmogų. Iš savo klaidų pasimokiau. Nenuleidau žvilgsnio nė nuo vienos kalinės.

Vis dar negalėjau patikėti, kad šitaip lengvai buvau apgautas. Artimiausi žmonės man ne tik melavo apie tikrąją savo ir tuo pačiu mano prigimtį, bet nuslėpė didžiąją mano gyvenimo dalį. Tėvas visą gyvenimą man kalė į galvą, kad raganos tai blogis, negalėjai nė sekundės pagalvoti apie pasitikėjimą jomis. Ir jis buvo teisus. Tačiau kodėl Efijų palikuonė Hatera yra mano teta? Kaip raganos įsivėlė į mano kraujo liniją? Ar todėl gimiau su tuo baisiu prakeiksmu? Bet kodėl tiek brolis, tiek sesuo buvo normalūs apdovanotieji? Visi klausimai ėmė blaškyti mano dėmesį, todėl nustūmiau viską į šalį. Šiuo metu negalėjau nieko pakeisti nei kažko išsiaiškinti.

Iš šonų stovėjusios moterys nunarinusios galvas stebėjo savo kojas. Neramiai, karts nuo karto, vis dirsčiojo į susirinkusius žmones, tarsi, ieškodamos pagalbos. Tik, deja, jų nelaimei, niekas neketino nė pirštelio pajudinti dėl jų artimųjų, draugų ir pažįstamų mirčių kaltininkių. Jie laidė paniekinamus žvilgsnius į jas, šnibždėjo vienas su kitu temomis, apie kurias niekas nė kalbėt nenorėtų, o galvose sukosi pačios nedoriausios mintys.

Po kelių minučių aikštėje jau susirinko didžioji dalis sostinės gyventojų. Kaukšintys žieminiai batai trypė šviežiai iškritusį sniegą. Žmonės drebėjo nuo šalčio, o stengdamiesi bent kiek sušilti trynė rankas viena į kitą. Garų kamuoliai kilo į viršų jiems iš burnų. Įsisupę į šiltas kailines striukes trypčiojo vietoje laukdami ir spėliodami ką jų karalius šįkart jiems pasakys. Tačiau aš neturėjau gerų naujienų. Aplamai, mane užgriuvo vienos nelaimės. Vieną bėdą sekė kita. Išdavikų atsiradimas, netikėtas šviesiųjų užpuolimas, tragiškos mirtys, laidotuvės ir negana to netikėtai atsiradusi ir dingusi teta, kuri pasirodė esanti ragana. Ar gyvenimas gali klostytis dar geriau? Kada gausiu bent vieną laisvą minutę ir galėsiu ramiai atsikvėpti, apie nieką nesukdamas galvos. Tikriausiai niekada.

- Dėkoju, kad susirinkote šią nemaloniai šaltą dieną čia, - pradėjau kalbėti taip atkreipdamas visų stovinčių apačioje dėmesį. Nesiruošiau sakyti ilgos kalbos, todėl iškart ėjau prie reikalo. – Šiandien sugavome raganas, kurios pripažintos kaltos dėl vakar dienos mūsų žmonių mirčių.

Minioje nuaidėjo garsūs nuostabos aikčiojimai, kiti piktai murmėjo, kad buvo teisūs dėl vienų iš išpuolio kaltininkų. Tačiau visi, tarsi, susitarę smerkiančiai žiūrėjo į Feliciją ir kitą ilgaplaukę moterį, kurios vardo nežinojau. Bet dabar tai jau nebesvarbu. Jų likimas jau seniai nulemtas. Mačiau, kaip žmonėms reikėjo ant ko išlieti susikaupusį pyktį ir nuoskaudas po neseniai įvykusių laidotuvių. Mirė ne vienas šiai visuomenei svarbus asmuo, to nepamirši taip greitai. Skausmas persekios visą gyvenimą, it šešėlis saulėtą dieną seks tau iš paskos primindamas, kad kažkada buvai ne vienas, jog šį pasaulį palikęs žmogus niekada nepaliks tavo širdies. Galvoje gyvenę dar ryškūs prisiminimai nė vienam neleido pamiršti, jog dabar gyvenome ir vaikščiojome ant mums brangių asmenų krauju suteptos žemės. Todėl kaltininkai privalėjo būti nubausti.

- Šios moterys, išduodamos mus visus, sulaužydamos duotą mirtiną priesaiką, saugoti ir ginti apsauginį lauką, nusidėjo karalystei, tad kaip jos karalius privalau skirti bausmę.