Baltoji Ugnis (BAIGTA)

36 | Aš turiu tave

TRISDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Aš turiu tave -

DERENAS

Mylėjau savo šeimą labiau už viską. Ir tai buvo mano didžiausia klaida. Dėl jos tapdavau silpnas ir pažeidžiamas, negalėjau mąstyti blaiviu protu. Ir kur mane tai atvedė? Laikiausi iš paskutiniųjų įsikibęs į tai kas liko iš mano šeimos, jog net neapsvarsčiau, kad ją galėjo sudaryti ir daugiau man nežinomų asmenų. Jei tėvai galėjo meluoti dėl vieno, tai kodėl negalėjo nuslėpti ir dar kažko? Kodėl su lyg kiekviena diena mano pasitikėjimas ir pagarba jiems mažėjo? Neatskleistų paslapčių kalnas vis augo ir aš nepajėgiau visko aprėpti. Rodės, kad mano tėvų praeities šešėliai nebesivaidens man, tačiau naujai pasėtos abejonės privertė susimąstyti, ar tai kuo tikėjau visą savo gyvenimą buvo tiesa. Teisybė tai labai slidus dalykas. Ji ne visada būtinai atneša ramybę, bet šiuo atveju aš turėjau išsiaiškinti tai, nes visos užuominos, detalės persipynė viena su kita. Ir štai vos už keliasdešimt metrų stovėjo trys žmonės, kurie galėjo man atsakyti į daugelį klausimų.

Apgriuvusio pastato išlikusi plytinė siena mums puikiai pasitarnavo kaip slėptuvė nuo pašalinių akių. Joje buvo keletas pakenčiamo dydžio plyšių, per kuriuos buvo galima stebėti kas vyko už sienos. Nedidelė grupelė raudonai apsirengusių žmonių sustoję ratu apie kažką įtemtai diskutavo. Šone stovėjo ir mano raganėlė teta Hatera, o šalia jos – Danielius. Taip pat akys užkliuvo ir už Orsono, kuris turėjo būti kažkokiame susirinkime. Aišku, nebuvau kvailas, jog patikėčiau jo melu, taip kaip tikėjo kiti.

Likę kiti du asmenys – baltaplaukė mergina ir lyg du vandens lašai į ją panašus vaikinas. Dvyniai. Pas mus karalystėje, tai buvo retas atvejis, tačiau tokie žmonės buvo itin galingi. Dažniausiai jie dalydavosi ta pačia galia ir galėdavo jas sujungti kartu taip abu turėdavo dvigubai stipresnę jėgą. Pažinojau ir šiuo dvynius. Tai buvo sostinės magijos universiteto studentai Greisė ir Adamas. Jie valdė orą, it valdytojai iš Saulės karalystės, tačiau aš šimtu procentu buvau įsitikinęs, kad jie buvo grynakraujai apdovanotojų palikuonys.

- Aš nieko negirdžiu, - stebėdamas susirinkusiųjų judančias lūpas suburbėjau. – Ar tai sukilėliai?

- Taip.

- Tu sakei, jog į tai nesikiščiau. Ar jau nepameni? – atsidusau suvokęs, kad beviltiška kažką suprasti stovint taip toli. Atsisukau į prie sienos prisiglaudusią Sintiją, kuri pašaipiai šyptelėjo ir sukryžiavo rankas ties krūtine, primindama, jog ji ne ta išgalvota Melisa ir jai jau nebereikia apsimetinėti.

- Sakiau. Bet tai buvo tuomet, kai mane stebėjo. Jie privertė tau tai pasakyti. Jų planai prasilenkia su realybe ir man tai nepatinka, todėl bandau taisyti padėti, - it žirnius greitai pabėrė žodžius iš burnos. Vos spėjau gaudyti kiekvieną sakinį ir suvokti jo reikšmę.

- Ir kas galėjo pagalvoti, jog melų ir linksmybių valdovė ims gelbėti pasaulį viena pati. Rodos pasaulio pabaiga iš tiesų artėja, - ironiškai nusijuokiau. Bet greitai ir vėl surimtėjau. Kodėl prie jos negalėjau išlikti rimtas?

- Aš turiu tave, - truktelėjusi pečius atsuko man nugarą. Suvokiau, kaip sunku jai turėjo būti prašyti kažkieno nepažįstamo pagalbos, tačiau tokioje situacijoje negalėjai bijoti paminti savo įsitikinimus. Karo metais turėjai griebtis net ir pačio menkiausio šiaudo, galinčio išgelbėti visą pasaulį. Kaip galėjai laimėti karą, jei pačios karalystės viduje vyksta nesutarimai ir netvarka?

- Kas tie jie? – mano sudomino Sintijos keistai įvardyti asmenys.

- Tai ne tavo reikalas, - piktai atkirto lapė.