Baltoji Ugnis (BAIGTA)

19 | Viskas gali baigtis blogai

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- VISKAS GALI BAIGTIS BLOGAI -

NESTIJA

Tiesiogine to žodžio prasme įpuoliau tiesiai į Izabelę. Mergina spygtelėjo iš nuostabos ir greitai atsisuko į mane. Abi spoksojome viena į kitą, akivaizdžiai nesitikėjusios susitikti tokiomis aplinkybėmis. Arba išvis daugiau niekada. Rodės, tiek ji, tiek aš neradome gero pasiteisinimo būti čia (visgi įsilaužėme į mokyklą).

- Izabele, - tyliai sumurmėjau.

- O... Nestija, - sutriko dar labiau, it būtų tikėjusi, kad aš jos magiškai nemačiau.

Velniai težinojo, kas sukosi jos galvoje. Kartais įseserė atrodė lyg būtų pats protingiausias žmogus visatoje, tačiau tuos kitus kartus, ne duok Dieve, manau ir trimetis vaikas pasielgtų geriau nei ji. Ir šįkart pasitaikius vos ne idealiai progai pasirinkau nekaltos mergaitės vaidmenį. Nors ir buvau pati prasčiausia melagė ir rimtose situacijose dažniausiai imdavau juoktis iš savo beviltiškų pastangų kažką apgauti, reikalui esant galėjau, tai daryti pakenčiamai, pasitelkusi savo šiokius tokius aktorinius sugebėjimus. Bent jau aš taip maniau. Jei tai išvis skaitosi.

- Ką čia veiki? – kilstelėjau antakį.

Jaučiausi du kart saugiau, nes žinojau, kad už mano nugaros stovėjo Evanas. Vaikinas kol kas tylėjo, tačiau jaučiau jo lėtą ir ramų kvėpavimą.

Galiausiai atitraukiau savo žvilgsnį nuo Izabelės nužvelgdama jos draugus. Spėjau, tas, maždaug mano amžiaus, vaikinas buvo kartu bibliotekoje su pusamžiu vyru ir sakė, kad kažko nerado. Perbėgu akimis juos, kai mano akys susikoncentravo ties vyriškio ranka, kuri saugiai ilsėjosi ant ginklo rankenos, kyšančios iš po jo prasegto švarko. Nerangiai žengtelėjau žingsnį atbulomis, taip atkreipdama ir Evano dėmesį, kuris taip pat pamatęs ginklą įsitempė. Dabar net apsidžiaugiau, kad ir šis jį turėjo. Nors manęs ir nežavėjo idėja, kad čia galėjo užvirti žudynės, visa širdimi vyliausi, kad taip nesibaigs.

- Kas jie? – pirštu parodžiau į nuošaliau stovinčiuosius.

- Jie? Čia Oliveris Ir Maksas, - ne iš karto suvokė ko klausiau jos, tačiau stengėsi niekam daugiau to pasimetimo neparodyti, - O ten, - neleidusi jai pabaigti sakinio nutraukiau ją.

- Aronas, - prieblandoje pastebėjau stovintį ir ketvirtą asmenį, kurį pristačiau aš pati.

Jei bibliotekoje atrodė, kad mano širdis išlips pro gerklę, tai dabar, rodės, ši sustos plakusi. Nebuvau pasiruošusi akis į akį susidurti su buvusiu geriausiu draugu. Negalėjau šiam ramiai nė į akis pažvelgti. Tačiau nežinau, kokius iš tikro jausmus jam jaučiau. Norėjau jį sudeginti, gerai pakratyti elektra, padurti, apšaukti, apkabinti, pabučiuoti, bet taip ir likau stovėti vietoje. Nepajudinau nė raumenėlio. Tik žiūrėjau į vaikiną, tikėdamasi, kad mano akys rodė įsiūtį, o ne liūdesį.

- Susipažink su mano naujuoju vaikinu, - su pasimėgavimu, išmetusi pašaipią šypsenėlę, bjauriai sučiulbėjo Izabelė.

Mano žvilgsnis persimetė nuo Arono prie Izabelės, o tada atgal. Mačiau, kaip vaikinas suraukė kaktą ir nestipriai papurtė galvą, tačiau pastebėjęs, kad jį stebėjau ne tik aš, o ir mano įseserė greitai nuleido galvą. Ką tai turėtų reikšti?

Dabar, pasidarė kaip niekad sunku nustovėti vienoje vietoje. Jei ne įspėjamas Evano galvos pakraipymas į šalis, regis būčiau užsipuolusi merginą. Izabelė, dar vaikystėje mėgo pasiimti tai kas mano, o Aronas sužinojęs apie jos jaučiamą simpatiją buvo pažadėjęs, kad su mano įsesere niekada nesusidės. Jis prisiekė man. Ir galiausiai sulaužė savo pažadą. Kas sekantis eilėje susigriauti su manimi santykius? O taip, Izabelė, kuri galiausiai padėjo paskutinį tašką mūsų draugystėje. Kurios apskritai nė ir nebuvo. Nebegalėjau pakęsti jos dviveidiškumo. Vieną akimirką ši vaidino susirūpinusią seserį, o kitą - tyčiojosi iš manęs. Ir kodėl aš dedu tiek daug vilčių į akivaizdžiai sugedusius žmones? Kam taip kankintis, kai jau tiek daug ištvėriau?