Baltoji Ugnis (BAIGTA)

25 | Dabar viskas pasikeis

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- Dabar viskas pasikeis -

NESTIJA

Nepažinojau šios miesto dalies, nes ji priklausė kilmingiesiems. Man nuo mažens buvo uždrausta čia lankytis. Priėjusi kryžkelę ėmiau nerimauti nežinodama kur sukti. Neramino ir tai, kad pašautą koją skaudėjo vis labiau ir labiau. Vos pavilkdama ją patraukiau tiesiai tikėdamasi, jog būtent ten yra ligoninė. Kiekvienas nedidelis žingsnis buvo didžiulė kančia.

Sustojau ir vėl pailsėti. Buvau viduryje akmenimis grįstos gatvės. Dairiausi aplink, tačiau viskas ką mačiau tebuvo prabangūs tušti pastatai. Jokių automobilių ar kieme lojančių augintinių. Staiga akys tolumoje pagavo artėjantį žmogų. Apimta didžiulės laimės, kad pagaliau būsiu išgelbėta, neapskaičiavusi likusių jėgų ėmiau greičiau eiti. Deja, pajudėjusi tik mažą atstumą turėjau sustoti. Akyse ėmė kauptis ašaros, o koja nežmoniškai griaužė ant žaizdos patekusios smėlio smiltelės.

Pakėliau ašarotas akis norėdama įsitikinti, kad žmogus, kurį mačiau man nepasivaideno. Ten tikrai buvo vaikinas. Pirštais nubraukiau ką tik ištryškusias ašaras ir dar kartą pažvelgiau į jį.

- Evanai! - surėkiau. 

Iškėliau rankas jomis mojuodama, kad tik tamsiaplaukis mane greičiau pastebėtų. Tai man kainavo daug daugiau jėgų nei maniau ir nebeišstovėjusi susmukau ant žemės.

- Nestija, - po akimirkos prie manęs pribėgo Evanas. Pritūpęs šis skubiai mane pakelė ant savo rankų. - Kas nutiko?

- Koją, - išlemenau. 

Nebeturėjau nė menkiausio kristalėlio jėgų, paaiškinti kas nutiko. Mačiau, kaip Evanas susiraukė, vos pamatęs žaizdą. Tikiu, kad dabar keikėsi savo mintyse, jog ir vėl teks mane traukti iš pavojaus ir gelbėti mano gyvybę. Kelintas čia kartas? Jau pamečiau skaičių.

- Tik neužsimerk, - vis kartojo. 

Bet tai buvo daug sunkiau padaryti, nei pasakyti. Jau nebeturėjau jėgų kovoti su apėmusiu silpnumu, todėl nebeklausiau ką kalbėjo vaikinas ir užsimerkusi panirau į tamsą.

„Atrodė, kad bėgu tamsiame miške, jis man atrodė labai pažįstamas, bet viskas buvo labai neryšku. Vis atsisukdavau pažiūrėti ar nieko nėra už manęs. Galvojau, kad turėčiau jausti stiprią baimę, bet absoliučiai nieko nejaučiau. Atrodė taip lyg nuo kažko bėgčiau, tačiau sustoti negalėjau. Nekontroliavau savo judesių. Nemąsčiau savo galva. Galėjau pajusti tik šlapią žolę ir artėjančią tankmės pabaigą. Bėgau su ilga raudona suknele, kuri vėlėsi aplink kojas ir trukdė judėti greičiau.

Vos išlindusi akis į akį susidūriau su raudonąją ugnimi. Pakėliau akis ir stebėjau, kaip žmonės klykė ir bėgiojo. Kažkas už manęs suriaumojo. Staigiai atsisukusi išvydau milžinišką vilką, kuris tuoj pat išbluko kaip ir nutilo riksmai. Šį vaizdą tuoj pat pakeitė merginos atvaizdas ramiame vandenyje. Sulipę, pilni lapų plaukai, pajuodusios akys ir kraujuojantis veidas. Rūbai vos besilaikė ant kūno. Atrodė, kad žiūrėjau į save tol, kol šalia manojo atvaizdo pasirodė kitas. Vaikino, kuris mane kažkada išgelbėjo, bet šįkart jis man dūrė. Su užnuodytu durklu."

Lėtai pramerkiau akis susidurdama su tamsa. Akimis klaidžiojau po patalpą ieškodama kažko pažįstamo, tačiau aš nebuvau savo namuose. Mano kambaryje pro langą visada matydavosi mėnulis, o ši patalpa, atrodė, buvo išvis be langų.

Nesuvokiau, kodėl vėl sapnavau košmarą, kuris šįkart buvo kitoks, nors jaunojo mėnulio jau nebebuvo. Tai lyg išplėsta, papildyta versija ankstesniojo košmaro.