Baltoji Ugnis (BAIGTA)

37 | Neturiu žodžių

TRISDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- Neturiu žodžių -

NESTIJA

Praėję mažiausiai kelias dešimtis kolonų, pagaliau priėjome paskutiniąsias duris. Šioms prasivėrus patekome į knygomis perpildytą patalpą. Keli šimtai ištisų eilių lentynų driekėsi iki pat pastato pabaigos.

- Tikiuosi žinai ko ieškai, - prabilo Aronas. - Antraip užtruksim visą amžinybę kol surasime kažką naudingo.

- Tam reikalingi ir jūs - atsisukau į draugus. - Lete, patikėsiu tau užduotį surasti knygą apie elemento netekimą ir besielius.

- Kam tau reikalinga ši informacija? - suraukė kaktą mergina. - Nestija?

- Nėra laiko kvailoms istorijoms. Palikime tai vėlesniam laikui, - šyptelėjau, kai draugė nieko nebeklaususi išskubėjo ieškoti reikalingos knygos. - O jūs suraskit naudingos informacijos apie akmenis.

- Akmenis? - nepatikliai pasiteiravo Evanas.

- Amuleto akmuo, žiedas, - pavarčiusi akis atkišau papuošalą jam prieš veidą. Šis tik atsiduso ir nusekė Letę.

Pati patraukiau į kitą pusę skaitydama užrašus ant lentynų. Ieškojau senovės istorijos skyriaus. Galbūt čia rasiu kažką kas pasakys, ar žmonės iš Semo dienoraščio tikrai valdė baltąją ugnį ir kodėl slėpėsi, nors priklausė karališkajai šeimai.

Kai jau buvau beprarandanti viltis užtikti čia tokią vietą netikėtai pamačiau išsvajotąjį pavadinimą. Nusišypsojau sau pati ir pralindau pro paliktą nedidelį tarpelį. Atsidūriau tarp keturių eilių knygų, sužymėtų pagal raides. Pritūpusi akimis sekiau kiekvieną kortelę sustodama ties M.

- Senovės istorija. Mėnulio karalystės vergai, - pusbalsiu perskaičiau pavadinimą ir ištraukiau knygą. - Įdomu.

- Vaikiška knygutė? - už nugaros stovėjęs žmogus nusijuokė. - Geras pasirinkimas.

- Izabele? - prieš mano akis stovėjo įseseserė. Greitai pamirkčiojau akimis norėdama įsitikinti ar man nesivaideno.

Netvarkingomis garbanomis krintančios tamsios plaukų sruogos buvo kiek susivėlusios, jos veido nebepuošė dideli sluoksniai makiažo, akys vos padažytos. Nebevilkėjo ir tų garsių dizainerių kurtų suknelių. Tačiau Izabelė vis tiek atrodė gražiai, savimi pasitikinti ir drąsi mergina. Paprastos kelnės ir megztinis galbūt jai tiko net labiau nei bandymas pamėgdžioti kilminguosius.

- Ta pati.

- Kodėl tu ne su tėvais ligoninėje? - buvau sumišusi. Nejaugi ji pabėgo?

Tačiau jokio atsakymo nesulaukiau. Mergina tik truktelėjo pečiais ir apsisukusi dingo už kampo. Nieko nelaukusi išlindau ir aš, bet jos niekur nemačiau. Tarytum Izabelės čia net nebuvo. Ar man jau ėmė vaidentis?

- Izabele? - nedrąsiai šūktelėjau ilgaplaukės vardą. Tvirtai prispaudusi knygą prie krūtinės, lyg didžiausią savo turtą, ėmiau ieškoti netikėtai pasirodžiusios merginos. Ji negalėjo taip greitai dingti iš čia. - Izabele!

Dairiausi tarp viena prie kitos suspaustų knygų lentynų, tačiau ši dingo kaip į vandenį. Blausi švieselė sklindanti iš kelių metrų aukštyje esančių langų taip pat negelbėjo.

- Ko nori? - po akimirkos atsiliepė balsas. Kyštelėjusi galvą pro tarpelį atsiduso iš nepasitenkinimo.

- Man reikia atsakymų, - priėjau arčiau, tačiau išlaikydama atstumą neėjau per arti Izabelės. Nors kažkada ir laikiau ją artimiausiu žmogumi šeimoje, bet dabar teliko tik skaudūs prisiminimai.