Baltoji Ugnis (BAIGTA)

42 | Karalius negali suklysti

KETURIASDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Karalius negali suklysti -

DERENAS

Taip, kerštas tikrai ne teisingumas ir aš tai žinojau geriau nei bet kas kitas. Sėdėdamas savo karaliaus soste žvelgiau į tą patį tuščią kambarį kaip ir kasdien. Nesuvokiau kaip jaustis. Niršti, liūdėti ar džiaugtis? Šįkart nugalėjome priešą, priartėjome prie jo taip arti, kaip dar niekad niekas nebuvo stovėjęs. Apsaugojau savo karalystę nuo pavojingų kalinių pabėgimo. Tačiau to nepakako. Ir tai per lengvai pasakyta. Šiandienos įvykiai dar tik pati pradžia į šviesesnį rytojų. Kiekvienas žingsnis turėjo būti gerai apgalvotas, nes į mano nugarą kvėpavo ne vienas priešas, o du – sukilėliai ir šviesieji, kurie, rodos, itin susiję vieni su kitais. Saulės karalystė naudojasi kiekviena proga kuo stipriau įgelti Mėnulio karalystei. Todėl ši naujoji išvyką į Laisvąsias žemes turėjo surasti mums naujų sąjungininkų. Tos šiukšlės šviesieji troško užimti jau nuo pat senų senovės neliečiamas žemes, o mus sutraiškyti lyg būtume tarakonai pasitaikę jų kelyje. Bet tai nebuvo tiesa. Šiame pasaulyje visi buvome lygūs, taip buvo prieš tūkstantį metų, taip galėjo būti ir dabar. Tereikėjo tik vieno išmintingo sprendimo, tiek nedaug, kad įsivyrautų taika. Akimirką, net atrodė, jog ranka galėjau pasiekti taip trokštamą dalyką, bet visas mano iliuzijas išsklaidė triukšmingai pravertos sosto menės durys, pro kurias įžingsniavo būrys mano karalystės sargybinių ir kareivių. Atvykę iš įvairių miestų kampelių ir kampų, jie visi susirinko sostinės širdyje. Vadai, paprasti eiliniai kariai, sargybiniai, vadovai kovėsi viens prie vieno, patikėdami savo gyvybes nepažįstamajam, galbūt net žemesnio rango žmogui. Tai parodė, kad ir kokie būtume skirtingi, mes galėjome susivienyti dėl bendro tikslo. Galėjome būti geresni.

- Kad ir kaip norėčiau švęsti kartu su jumis, mano draugai, turiu išvykti, nes pasaulis nestoja, reikalų krūva nemažėja, o priešai nepasiduoda. Šiandien kovėtės narsiai ir už tai jums dėkoju iš visos širdies. Man išvykus, mano pareigas laikinai eis ponas Zakarijus Džonsonas. Įsakau ir tuo pačiu prašau jį gerbti taip, kaip tikrą karalių, - sakiau būtent tai, ką kiti norėjo girdėti. Kalba būtent tokia, kokios reikėjo. Tai buvo mano kasdienybė – sakyti ne ką norėjau, o ką privalu išgirsti kitam.

- Taip, Jūsų Didenybe, - atsiliepė būrys karininkų. Išsirikiavę dviejomis eilėmis priešais mane, pakėlę savo akis žvelgė į karalių išsitepusį savo žmonių krauju. Vienų akyse įžvelgiau siaubą, baimę, kitų pasididžiavimą ir pagarbą. Neturėjau laiko atsikratyti šių juodu krauju permirkusių rūbų, tačiau man tai pasitarnavo kaip ženklas. Ženklas parodantis, kas nutiks kiekvienam suabejojusiam mano valdžia.

- Kol manęs nebus, įsakau surasti ir uždaryti į kalėjimą bėglius sukilėlius, tarp kurių slepiasi buvęs sargybos vadas ponas Orsonas Retersilis ir Hatera, - mano balsas užlūžo suvokęs, kad taip ir neišsiaiškinau, kokia mano tariamosios tetos pavardė. Nors mane ji jau išgelbėjo du kartus, tai nekeitė to, ką ragana padarė prieš tai. Tai nekeitė absoliučiai nieko: nei mano jausmų jos padermei, nei galimybės pripažinti ją, kaip šeimos narę. O aš nepasitikėjau niekuo, jog galėčiau kažkam patikėti darbą padėsiantį išsiaiškinti apie ją. Privalėjau tai padaryti pats. Niekam nevalia žinoti tamsiųjų Darknesš giminės paslapčių. – Taip pat, suraskite mano seniai dingusį brolį, savo antrąjį ir paskutinį princą.

***

Aš Derenas Adrianas Darknesas, teisėtas Mėnulio karalystės karalius, kilęs iš ilgametės ir pačios stipriausios apdovanotojų šeimos. Mano rankose sutelktas visos karalystės likimas. Buvau atsakingas už visas jai priklausančias gyvybes ir mano pareiga apsaugoti kiekvieną jų. Karalystę valdau jau šešerius metus, nuo pat mano šešiolikto gimtadienio, kai žuvo mano tėvai. Buvau teisingas ir griežtas karalius.