Baltoji Ugnis (BAIGTA)

Epilogas

Prie karalystes skiriančios didžiosios sienos

Viską dengė tamsa. Ilgiausią metų naktį švietė jaunasis mėnulis, padėdamas mažam našlaičiui berniukui pasiekti savo tikslą. Blausi šviesa skverbėsi pro medžių šakas apšviesdama būtent tą takelį, kurio reikėjo šešiamečiui. Murzinas, tikriausiai, nesiprausęs jau kelias savaites, išaugti suplyšę ir ne kartą lopyti rūbai vos besilaikė ant smulkaus vaiko kūno. Jo pilvas prašė maisto, o ir akys lipte lipo reikalaudamos miego. Bet berniukas nesustojo. Nedrąsiai judėjo pirmyn. Našlaitėlio galvoje sukosi begalė minčių. Jis įsivaizdavo save kartu su mama ir tėčiu, net ir su vyresniąja seserimi sėdinčius prie vieno didelio stalo, apkrauto įvairiais valgiais bei saldžiais skanumynais. Šalia jo buvusi mama jam šypsosi ir klausėsi kaip jis pasakojo, jog mokykloje gavo didžiausią įvertinimą iš visos klasės už geriausiai atliktą magijos projektą. Tėtis prisijungė prie jų pokalbio ir pagyrė savo sūnų, o sesuo kreivai šyptelėjo, tačiau taip pat didžiavosi savo broliu, kuris svajojo tapti toks pat kaip ir jo tėvas – karališkųjų rūmų sargybos vadu. Tai buvo jo svajonė. Ir nuo tokių minčių berniukui suskaudo širdis. Tarsi milžiniška adata, jis pajautė stiprų dūrį. Ilgesys. Skausmas. Našlaitis norėjo ir vėl būti kartu su šeima. Ir jam nerūpėjo, ką turės padaryti, jog vėl juos sutiktų ir galėtų dar kartą apkabinti. Vaikas tikėjo, kad tai buvo jo kaltė. Manė, jog per jį žuvo jo šeima. Jis buvo kitoks nei kiti. Gimęs tamsiųjų šeimoje su galia, kuri priklausė šviesiesiems. Berniukas buvo ugnies valdytojas. Ir tai buvo priežastis, dėl kurios jiems paskyrė mirties bausmę. Tačiau šviesiaplaukis pabėgo ir davė sau pažadą – jis privalėjo išgelbėti savo šeimą.

Nedidelis ūgis dažnai gelbėjo nuo įvairių kliūčių. Tamsa jo visiškai negąsdino. Labiausiai berniukas bijojo savęs, o tiksliau savo galių. Nedrįso pasinaudoti jame tūnojusia ugnimi, kuri būtų pagelbėjusi greičiau rasti vietą, kurios jis ieškojo.

Miškas retėjo, pavieniai medžiai išdavė, kad jis jau netoli. Netikėtai sukilęs vėjas savo lediniais pirštais braižė našlaičio odą. Ilgi plaukai krito jam ant akių. Bet net ir šaltis jo negąsdino taip, kaip mintys, jog amžiams prarado savo šeimą.

Berniukas bandė prisiminti sapną, kurį sapnavo praėjusią naktį. Jame pasirodžiusios trys moterys pažadėjo jam, kad sugrąžins jo šeimą, jei tik jis išlaisvins jas iš pilies. Vaikui nerūpėjo, kas jos ir kodėl sulaukė tokio pasiūlymo. Jis nieko nelaukęs sutiko ir vos prabudęs išsiruošė į kelionę. Jo mintyse sukosi tik viena. Pagaliau berniukas ir vėl pamatys savo tėvus. Jam nereikės slampinėti tuščiomis apleistų miestelių gatvėmis ir maldauti maisto iš nepažįstamųjų.

Ant jo delno švytėjo mėnulio karalystės žemėlapis, kuris padėjo surasti paslaptingąją, seniai visų pamirštą Monoefijos pilį. Ir štai sustojęs prie apgriuvusių vartų jis giliai įkvėpė, tarsi bandydamas pasisemti kuo daugiau jėgų. Drąsos mažajam netrūko. Jis sukorė tokį ilgą kelią iki šios vietos vienui vienas, kad net nusprendė, jog jis bebaimis. Tačiau didieji pavojai jo dar tik laukė.

Pasiekęs laiko nepaliestas duris, našlaitis nė nedvejodamas jas pravėrė. Šios be jokio vargo atsivėrė, lyg būtų laukusios šio svečio. Ir vos berniukas pateko į vidų jos užsidarė, paskandindamos jį visiškoje tamsoje.

Veilas – toks buvo šviesiaplaukio vardas. Berniukas suvokė, kad norėdamas surasti tą kambarį, kuriame gyveno moterys iš sapno, turės pasinaudoti skausmą jam atnešusia galia. Sutelkęs savo mintis jis iškvietė baltąją ugnį, kuri akimirksniu sužibo jo delne kartu apšviesdama ir patalpą, kurioje stovėjo jis. Nesidairydamas, bėgte pasileido ieškoti laiptų vedančių į kambarį, pačiame paskutiniame aukšte, apačioje.

Veilo veide švietė seniai matyta ir išsiilgta šypsena. Tačiau kuo arčiau jis artėjo link savo tikslo, tuo sunkiau jam buvo judėti. Tarsi nematoma jėga jam trukdė laisvai judėti. Ir tai nebuvo nuovargis. Kažkas vis stūmė jį atgal. Berniukas iš visų jėgų priešinosi. Bet paslaptingoji galia ėmė dar stipriau jį veikti ir nebeišsilaikęs ant kojų trenkėsi į sieną. Jo lūpas paliko skaudi skausmo aimana. Ir kai jau akyse ėmė kauptis pirmosios ašaros, Veilas subarė save ir vėl atsistojo. Be jokių dvejonių yrėsi pirmyn garsiai šaukdamas, tarsi tikėdamas, kad jo riksmas nugalės šią magiją.