KETURIASDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS
SAULĖS KARALYSTĖ
- Pasimetusi jausmuose -
NESTIJA
Akimirką ausyse spengė mirtina tyla. Skendau aklinoje tamsoje. O tuomet visi pokyčiai grįžo su trenksmu. Net ir pro užmerktas akis jaučiau kepinančią saulę, kuri svilino mano jautrią odą. Užgultos ausys slopino aplinkos garsus. Ėmiau kosėti vandeniu, mat šis baisiai degino mano gerklę.
- Nestija! – kažkas visai šalia manęs surėkė.
Bandžiau delnu prisidengti galvą nuo akinančios šviesos, tačiau ši, rodės, švietė iš visų pusių. Staiga viskas aptemo ir pagaliau sugebėjau atsimerkti. Priešais save išvydau klūpantį Evaną, kurio šešėlis puikiai pasitarnavo, kaip priedanga nuo saulės spindulių.
- Tu taip mane išgąsdinai, - sumurmėjo man į plaukus žaliaakis stipriai mane apkabindamas.
Apglėbiau jį taip pat. Pro jo petį pamačiau netoliese stovinčius Aroną ir Letę. Abu atsiduso ir šyptelėjo sugavę mano žvilgsnį. Išspaudžiau mažą šypsnį ir jiems. Aronas pamojavo man ir priėjo arčiau, kaip tik tuomet, kai atsitraukė Evanas.
- Nuo dabar prie vandens nė per metrą tavęs neprileisiu, - nusijuokė Aronas ir taip pat mane apkabino.
Senosios simpatijos glėbyje jaučiausi kitaip nei būdama su Evanu. Pastarasis vaikinas šiuo metu atrodė daug artimesnis nei vaikystės draugas, su kuriuo praleidau tiek daug savo gyvenimo. Kai jau buvau bepradedanti mokytis, kaip gyventi be jo, Aronas ir vėl pasirodė. Jaučiausi taip lyg kažkas žaidė su mano jausmais.
- Kur mes? – atsitraukiau nuo Arono iškart atsidurdama Letės glėbyje.
- Kažkokiame miško paplūdimyje. Neįsivaizduoju kurioje karalystės dalyje. Upės srovė mus nešė keletą kilometrų ir nemenkai patrankė į akmenis, - sukikeno Letė, kaip visada bandydama bet kokioje situacijoje surasti kažką linksmo.
Nejučiomis nusijuokiau ir aš, tačiau prisiminusi mus besivejančią juodąją pabaisą ir griūvantį tiltą iškart surimtėjau.
- Ar tas padaras mus besivijo? – nors kreipiuosi į visus, bet mano žvilgsnis kažkodėl nukrypo į Evaną.
- Ne. Man atrodo, kad jis bijo ar nemėgsta vandens, dėl to ir susierzino, kai į jį mėtėme vandens kamuolius, - paaiškino Aronas.
- Na, turime kažką bendro, - savo baimę pridengiau ironija.
Miške pasklido nuoširdus draugų juokas. Akimirką net pamiršau visas problemas slegiančias mano pečius.
- Artėja naktis, reikia įsikurti, - sukomandavo Evanas nutraukdamas ramumos minutę.
Nerimastingai atsidusau. Gan patogi vieta prie akmens spėjo rasti gan šiltą vietelę mano širdyje. Čia buvo visai patogu ir pirmą kartą galėjau ramiau atsikvėpti.
Kadangi reikėjo kuo greičiau įsiruošti stovyklavietę, aš taip pat ruošiausi stotis, bet mane sulaikė pritūpęs Aronas. Vaikino plaukai nuo drėgmės galuose kiek pasiraitė ir krito ant jo mėlynų it vandenynas akių. Kiekvienas valdytojo akys dažniausiai atspindėdavo jo valdomą elementą. Tačiau dažnai pasitaikydavo atvejų, kai šie du dalykai nesutapdavo. Kaip pavyzdžiui manosios. Turėjau žaliai mėlynas akis, kurios niekaip nesusiderino su baltąja ugnimi ar tuo pačiu oro elementu.
- Geriau pailsėk, Tija, - mirktelėjo Aronas nubraukdamas nuo kaktos prilipusias plaukų sruogas. – Ugnis nelabai gerai sutaria su vandeniu, žinai.
YOU ARE READING
Baltoji Ugnis (BAIGTA)
Fantasy„Galios, magija ir elementai nėra gėris - tai prakeiksmas." Nestija ir Derenas, tai dvi visiškai skirtingos asmenybės, gyvenančios įvairių sugebėjimų turinčių žmonių karalystėse. Jau nuo seno skilusios Saulės ir Mėnulio karalystės nesutaria viena su...
