Baltoji Ugnis (BAIGTA)

27 | Užpuolimas naktį

DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- Užpuolimas naktį -

NESTIJA

- Rytoj pakalbėsime apie tai. Dabar turiu susitvarkyti su mama. Ji kažką įtaria. Tik negalvok bėgti iš čia.

Evanas skubiai pakilo nuo sofos ir maloniai šyptelėjęs apsisuko grįžti ten iš kur atėjo.

Valandėlę dar ramiai pasėdėjusi, kol nusiraminau ir sugebėjau bent trumpam į šalį nustumti tamsias mintis, atsargiai iškėliau kojas iš po antklodės. Palengva leidau ir sužeistąją ant žemės. Ši buvo apibintuota baltu bintu. Medžiaga itin geros kokybės, labai brangi, paprastose vaistinėlėse tokios negausi. Mačiau tokią tik, kai globėjai jos parnešdavo iš rūmų. Neklydau manydama, kad šis vaikinas labai turtingas. Tik kodėl jo šeima atsisakė valdžios? Retas, kuris taip elgdavosi.

Galiausiai išsiropštusi iš patalų atsargiai atsistojau. Koją šiek tiek gėlė, bet skausmas pakenčiamas. Pamačiusi kambario gale stovintį veidrodį pasidaviau smalsumui ir pažvelgiau į savo atvaizdą.

Susivėlę, sulipę tamsūs plaukai. Paakiai pajuodę, o akys įdubusios. Delnus taip pat puošė dideli tvarsčiai. Vilkėjau jau nebe savo rūbus, tačiau naujieji puikiai man tiko. Tai buvo trumpa rankovė tamsi palaidinė, su prisiūtais įvairiais nėriniais. Kelnės uždengė mano sužeistus kelius. Deja, šios žaizdos rėkte rėkė, jog buvau silpna.

Aš nebūčiau aš, jei klausyčiau kitų nurodymų. Todėl vos suradusi išėjimą nė nedvejodama pravėriau duris vedusias lauk iš namo. Vos žengusi pro durų slenkstį atsidūriau lauke pilname aukštų medžių. Čia girdėjosi gausybė įvairių šiurpą keliančių garsų. Kaukė vilkai, riaumojo įvairūs gyviai.

Staigiai atsisukau norėdama grįžti atgal, tačiau už manęs jokio namo nebuvo. Stovėjau vidury miško. Vienut vienutėlė, ir dar gūdžią naktį.

Buvo sunku kažką įmatyti tarp tankiai augančių medžių kamienų. Sliūkinau nežinia kur vos pavilkdama sužeistą koją. Ką bekalbėti apie milžinišką skausmą kaustantį visą kūną. Dairiausi į visas puses lyg bailus, išgąsdintas žvėrelis. Kiekvienas žingsnis reikalavo paaukoti vis daugiau jėgų, kurių atsargos sparčiai seko. Į basas kojas nepaliaujamai smigo aštrios žemėn nukritusių medžių šakos. Jutau, kaip visos jos palieka po rėžį pėdoje. Mano kraujas nudažė žolę, tamsiai raudona spalva palikdamas skausmo ir kančių taką.

Visa savo esybe troškau kuo greičiau dingti iš šio šiurpaus miško. Spėjau, klaidžiojau čia jau kelias valandas. Stengiausi išlikti budri, saugotis, bet kokios gyvos būtybės, tačiau mano jėgos seko su kiekvienu įkvėpimu. Apsunkę akių vokai lipte lipo it būtų švininiai. Darėsi vis sunkiau atmerkti savo pavargusias akis. Kovojau su noru dabar pat prigulti ant žemės ir numigti bent porą valandų. Negąsdino ir faktas, kad čia nepatogu ir visiškai nesaugu. Dabar buvo pati baisiausia naktis, po jaunojo mėnulio pasitraukimo. Šiandien visi padarai tūnoję tamsiausiuose karalystės kampeliuose įgavo daugiau jėgų, pasiruošdami būsimai grobio medžioklei. Ir aš buvau lengvas taikinys.

Netikėtai užplūdo prisiminimai iš paskutiniojo sapno. Prieš mane iššoko vaizdinys, kaip išvydau vilką, skęstantį raudonose liepsnose. Tai buvo nauja detalė. Tęsinys ankstesniojo košmaro. Tačiau tuomet pajutau dūrį kairiajame šone. Tiesa, nors jis nebuvo tikras, bet keistas šaltis aptraukė visą pilvą.

Klaidžiojau prisiminimuose taip užčiuopdama laišką ir jo autorę Aną. Tuos skambius žodžius, pripildytus tokios nežinomybės, paslapties. Atrodė, kad net ir dabar galėjau užuosti tą nuo popieriaus sklindantį saldžiai malonų kvapą. Turėjau surasti kažkokią vietą, kurią turėtų atrakinti voke gulėjęs raktas. Neįprastas jo pavidalas priminė senovinį žiedas.