53 | Aš galiu

408 39 4
                                    

PENKIASDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

VIETA NEŽINOMA

- AŠ GALIU –

NESTIJA

Keliavome jau dienų dienas. Iš Semo dienoraščio žinojau, kad turėjome aplenkti kitą miestą, kad pasiektume sieną, o tuomet ir Laisvąją karalystę. Nors lauke saulė baisiausiai kepino mums į nugaras, aš nieko nejaučiau. Dangus buvo kaip niekad švarus ir šviesus. Nė menkiausio debesėlio. Rodės, diena nusimatė būsianti graži. Be reikalo. 

Būrys, kurį sudarė maždaug dvidešimt žmonių, ėjo miško pakraščiu. Laikėmės šiokios tokios suteikiamos medžių priedangos, jei kartais kur nors užklystų rūmų sargybinis. O kadangi daugelis iš mūsų buvo arba sužeisti, arba ant savo nugarų tempė sunkiausias kuprines, būtume lengvas grobis kraujo ištroškusiems žudikams.

Stebėjau nepažįstamų žmonių nugaras svarstydama visgi kokios jų istorijos, ką jie patyrė, kad galiausiai atsidūrė čia. Aš, mergina visą gyvenimą gyvenusi su sunkiai suvaldomu baltosios ugnies elementu, per pastarąjį mėnesį patyriau tiek daug, kad norėjosi tiesiog susmukti ant žemės čia ir dabar ir daugiau neatsikelti. Man stigo jėgų, pasitikėjimo ir palaikymo. Buvau viena didžiausių savanaudžių. Atitempiau savo draugus čia ir įvėliau ten, kur jiems ne vieta. Ne vieta ir man, bet tai jau nesvarbu.

Galiausiai sustojome pailsėti. Paėjusi nuošaliau kritau ant žemės it koks maišas. Vos tik atrėmusi nugarą į kietą pagrindą pajaučiau, kaip iš tikro pavargau.

- Pailsėsime dešimt minučių ir keliausime toliau! – tolumoje nugriaudėjo įsakmus Sebastiano balsas.

Liūdna, kad net ir linksmiausios sielos gali būti palaužiamos. Bet kartais ta šypsena slėpė daug daugiau jausmų nei tilpo širdyje.

Nusiėmiau nuo pečių savo kuprinę ir padėjusi ją ant kelių apkabinau. Panardinau smakrą į minkštą audinį ir ruošiuosi toliau grįžti prie kitų žmonių stebėjimo, bet tai sutrukdė it koks vaiduoklis atslinkęs Sebastianas.

- Sveika, kaip laikaisi? – nedrąsiai pradėjo pokalbį, tačiau aš nebuvau tam nusiteikusi.

- Gerai, - numykiau. 

- Tau reikėtų pavalgyti. Kelionė dar ilga.

- Nenoriu, - sumurmėjau ir vyliausi, kad vaikinas pagaliau susipras palikti mane ramybėje.

Nesąžininga taip elgtis, bet kitaip nesugebėjau. Sebastianas išėjo.

Tolumoje pastebėjau sėdinčią vienišą figūrą, kuri priklausė mėlynsruogei Letei. Nenoromis į galvą ir vėl pradėjo lysti prisiminimai iš tos krauju suteptos dienos. Iš visų jėgų stengiausi vengti apie tai galvoti, nes skausmas, kurį jaučiau niekur nedingo ir niekada nedings. Jis liks kartu su manimi visą gyvenimą. Seks mane it mano šešėlis. Ir aš to nusipelniau. Buvau verta kiekvienos skausmo dalelės, nes aš jį pražudžiau. Turėjau kentėti, taip, kaip jis kentėjo tą dieną.

- Atstokit jūs visi nuo manęs! – išgirdau, kaip suklykė Letė. Pakėliau galvą norėdama pamatyti kas vyko. Rodės, reginiu susidomėjo ir visi likusieji. – Nieko aš nenoriu!

Letė, ta mūsų grupelės linksmiausioji grandis, apsipylusi ašaromis sviedė Sebastiano ištiestą padėklą su maisto daviniu ir nužvelgė visus, tokiu piktu žvilgsniu, kad net ir man pašiurpo oda. Niekada gyvenime nebuvau mačiusi tokios įsiutusios draugės.

- Jai tikrai sunku, - prisliūkinęs pritūpė šalia Evanas.

Krūptelėjau nesitikėdama kažko čia išvysti. Visi laikėmės vienas nuo kito atokiau visas šias kelionės dienas. Nelindau net prie Letės. Jai reikėjo laiko pabūti vienai. Man taip pat.

Baltoji Ugnis (BAIGTA)Where stories live. Discover now