Baltoji Ugnis (BAIGTA)

28 | Prašymas

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Prašymas -

DERENAS

Mano širdis nenorėjo tikėti tuo ką girdėjo ausys. Protas niekaip nesusidorojo su naujienomis. Tačiau tai buvo tiesa. Aš žinojau, kada žmogus man meluodavo ir šįkart stebėdamas savo priešininko akis mačiau tiesą. Tikrų tikriausią, itin skaudžią teisybę. Bet aš nenorėjau tuo patikėti. Tiesiog negalėjau. Būčiau patikėjęs bet kuo, tik ne tuo ką kalbėjo išdaviko lūpos.

- Nevadink jos taip. Neturi jokios teisės taip į ją kreiptis! – dar labiau prispaudžiau vyro kūną prie grublėtos sienos. – Ją taip vadinau tik aš.

- Kai dar buvai jos brolis, o ne beviltiškas karalius, trokštantis valdžios, tačiau nemokantis su ja tvarkytis, - išsišiepė pavaduotojas ir būtų pasakęs anekdotą. Jo balsas kiek trūkčiojo dėl prispaustos gerklės, tačiau jam tai netrukdė įžeidinėti mane. – Ją taip vadinome visi. Ji tau tebuvo tik Liusija.

- Užtilk! – nebeiškentęs iš visų jėgų kumščiu trenkiau jam į veidą paleisdamas jo marškinių apykaklę. Vyras praradęs pusiausvyrą suklupo ant žemės. Iš jo nosies ėmė varvėti juodas kraujas sutepdamas šviesų kilimą.

- Teisybė akis bado? – nubraukęs nuo veido lašančius kraujo lašelius pakėlė galvą į viršų iššiepdamas dantis. Jo veide švietė pergalinga šypsena. Tačiau jis per anksti džiaugėsi ja.

- Tuoj aš tau tas akis iškabinsiu ir pažiūrėsim kas juoksis paskutinis, - sušnypščiau koja spirdamas į jo pilvą.

Ak Liuse, kodėl tu taip pasielgei?

Apžvelgęs susirinkimų kambarį atsidusau išvydęs visus tarybos narius gulinčius ant žemės. Siterija daugiau nebedrįso nė pajudėti, Natanielis vis dar gulėjo be sąmonės, o nepažįstamasis atsirėmęs į sieną servetėle valė vis bėgantį kraują.

Tikėjausi visiškai ne to. Viskas vyko ne taip kaip planavau. Tie kvailiai turėjo sutikti su viskuo ką būčiau pasakęs ir to nebūtų įvykę. Turėjau jau rytoj išvykti į laisvąsias žemes ir susitarti dėl bendradarbiavimo karo metu prieš Saulės karalystę. Tačiau naujos žinios, išbandymai ir išdavystės vertė dar kartą apgalvoti kiekvieną savo žingsnį. Negalėjau suklysti. Tik ne tuomet, kai į nugarą kvėpavo kažkokie sukilėliai. Negana to, šviesieji taip pat rezgė planus prieš mane ir mano karalystę. Viskas buvo painu ir nebežinojau, kuo galėjau pasitikėti. Ir artimiausieji gali išduoti. Dabar mintyse skambėjo ši frazė, kažkada pasakyta kito išdaviko.

Išsitraukęs telefoną surinkau sargybos vado Peterio numerį iškviesdamas jį atvykti į šią patalpą. Jis turėjo pasirūpinti naujaisiais karalystės kaliniais. Nė neabejojau, jog jie taip pat buvo ir sukilėlių vadai.

Po akimirkos pro duris įžengė penki sargybiniai pasiruošę vykdyti mano paliepimą. Surakinę kiekvieno tarybos nario rankas ištempė juos viena po kito iš salės. Paskutinė likusi Siterija trumpam stabtelėjo ir ilgesingu žvilgsniu pažvelgė į mane, taip kaip žvelgdavo į mano seserį Liusiją.

- Atleisk man Derenai, bet aš negalėjau leisti žūti mano šeimai, tik todėl, jog nenori karo, - nuleidusi galvą liūdnai šyptelėjo, o po to dar pridūrė: - Aš liksiu amžinai skolinga tavo tėvams už tai ką jie dėl manęs padarė, tačiau tu nesi jų sūnus, jei nesustabdysi tamsiųjų mirčių. Nesuteršk jų atminimo.

Su didžiuliu trenksmu užsivėrusios durys pažadino mane iš minčių. Krūptelėjęs apsižvalgiau aplink save suprasdamas, jog ir vėl likau vienas. Vienas kovoti prieš visus. Sustabdyti jau prasidėjusį karą ir surasti sukilėlius. Galėjau pasitikėti vos keliais žmonėmis, kurių čia nebuvo. Turėjau surasti savo seniai dingusį brolį, o tam man prireiks palikti sostą tik itin patikimo ir gero žmogaus rankose. Džonsonas. Mintyse skambėjo tik šis vardas.

***

Laukdamas atvykstančio senojo šeimos draugo, sėdėjau sosto menėje ir žvelgiau į paslaptingosios merginos iš Saulės karalystės nuotrauką. Ji atrodė tokia pažįstama ir artima, bet mintyse iškildavo tik tuščia juoduma. Nieko. Ir tai labiausiai mane gąsdino. Kodėl būtent ši tamsiaplaukė, gimusi kitoje karalystėje, nešiojanti raudoną kraują, kėlė tiek daug paslapčių ir apmąstymų? Kam jos reikėjo šviesiesiems? Klausimų uraganai sukosi galvoje neduodami man ramybės.

Visai netikėtai, kelis metrus nuo manęs išdygo neseniai matyta lapė, jaunos merginos pavidale. Tik šįkart ji nebedėvėjo kailių. Atrodė įprastai, tačiau šviesiai raudoni plaukai ją išduotų net ir didžiausioje minioje. Linktelėjusi galvą, taip pasisveikindama, mergina trumpai šyptelėjo. Apsidairiusi aplink žengtelėjo kelis žingsnius arčiau manęs.

- Melų valdovė, ir kam turėčiau dėkoti už jūsų apsilankymą? – šyptelėjau atgal. 

Šiai merginai jos titulas visiškai netiko.

- Derenai, kam visi šie formalumai, - pavartė akis lapė. – Turiu nedaug laiko, čia man nesaugu, bet turėjau skubėti.

- Kas vyksta? – suraukiau kaktą nesuprasdamas ko lapei dar kartą prireikė mano karalystėje. Ji it vaiduoklis pasirodydavo tada, kai nori ir velniai težino, dėl kokių priežasčių.

- Tavęs jau laukia besielis laisvosiose žemėse, - po akimirką trukusios tylos prabilo raudonplaukė. Atrėmusi savo ranką į mano sostą linktelėjo dar arčiau manęs. Prisimerkęs žvelgiau į šią merginą bandydamas perprasti jos motyvus, bet apgauti apgaulės meistrę buvo neįmanoma misija. – Jis nori derėtis.

- Kaip suprasti? Iš kur jūs žinote apie mano planus? – sutrikau dar labiau.
Apie tai težinojo tik buvę tarybos nariai, kurie buvo saugiai uždaryti savo naujose kamerose laukdami teismo dienos.

- Esi dar labai jaunas valdovas ir daug ko nežinai apie šį pasaulį, tačiau mes žinome viską. Niekas nepraslysta pro mūsų akis, - liūdnai šyptelėjo lapė. Atsukusi man nugarą ji nulipo laiptais žemyn prieš tai dar paskutinį kartą žvilgtelėdama mano pusėn. - Ir dar. Karo niekaip neišvengsi, todėl geriau ruoškis. Prireiks visų jėgų tam kas atkeliauja. Ir menki maištininkai, besislepiantys šešėliuose, bus menkiausia problema.

Prieš man spėjant ištarti bent vieną žodį, mergina staigiai pasivertė į lapę ir akimirksniu dingo iš mano akių, palikdama mane su dar didesne krūva klausimų. Jie žinojo viską: apie karą, apie susitarimus ir net slapčiausius planus.

- Labas vakaras, Jūsų Didenybe, - į salę įžengė Džonsonas lydimas Kailo ir kito niekada man nematyto sargybinio. – Atvykau kaip galėdamas greičiau. Man buvo pranešta, kad tai labai svarbu.

- Taip, man reikės tavo paslaugos, - ėjau tiesiai prie reikalo. Nebemačiau reikalo gaišti dar daugiau laiko. Jei lapė žinojo viską apie mane, tai visko buvo galima tikėtis ir iš priešo pusės.

- Kuo galiu būti naudingas? – pakėlė antakį vyras. – Padėsiu kaip galėsiu.

- Aš kuriam laikui išvykstu iš karalystės ir man reikia patikimo žmogaus, kuris galėtų mane pavaduoti, kol manęs nebus.

- Ką? – loštelėjo galvą iš nuostabos Džonsonas. – Ką tu sumanei? Artėja karas, negali taip imti ir išvykti nežinia kur!

- Vykstu kaip tik dėl to, - atsidusau suvogdamas, jog bus sunku įtikinti šį žmogų priimti tokią didelę naštą.

- Ar tai netūrėtų daryti kažkas iš tarybos? – jo balse vis dar galėjai girdėti nuostabą.

-Tarybos nebėra, - susierzinęs atsakiau.
Pagaliau tas išdavikų būrys gaus, tai ko seniai nusipelnė. Žmonės išduodantys karalystę nebuvo verti vadintis jos tarybos nariais.

- Po velnių, Derenai! Ar tu nuo proto nušokai? Ką pasakys žmonės, kai tai sužinos? – pakėlė balsą Džonsonas.

- Man nerūpi. Sukilimas jau ir taip prasidėjo, - atkirtau. – Ir jį galėsiu išrauti tik tada, kai jie ims veikti ir išlys iš savo slėptuvių.

- Tu duodi dar daugiau priežasčių tavimi nepasitikėti. Niekas nepritaria tam, jog vienas žmogus savo rankose turėtų visą karalystės valdžią. Gyventojai ir taip gyvena didžiulėje baimėje po paskutinių šviesiųjų išpuolių, - sukryžiavo savo rankas ties krūtine parodydamas aiškų nepasitenkinimą.

- Ar tu sutinki su mano prašymu?