Baltoji Ugnis (BAIGTA)

35 | Paslaptingasis dienoraštis

TRISDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- Paslaptingas dienoraštis -

NESTIJA

- Iš kur gavai raganų paukštį? - įtariai nužvelgiau Evaną, kuris nė kiek nepasimetė. Tiesiog ramiai stovėjo ir stebėjo mano susierzinimą, lyg džiaugdamasis tuo, jog galėjo priversti mane jaustis pikta. Akivaizdu, jausmas abipusis.

- Jis mane pasirinko, - pasakė taip lyg tai būtų paprastas, kasdieninis dalykas, nutikęs visiems. - Metreta tavo amuletą ir nugabeno pas žynį, kur jam saugu ir jis negali tavęs paveikti.

- Metreta? - suklusau išgirdusi keista vardą. - Neįprastas, bet gražus vardas.

- Artėja naktis. Ryt iš pat ryto išvykstame, - sukomandavo Evanas ir palikęs mus patraukė gilyn į paslaptingąją olą. Nors ir norėjau išgirsti daugiau apie jo paukštę, bet nuovargis paėmė viršų.

Nemėgau visų ant žemės ir po ja gyvenusių mažų padarėlių. Apskritai nelabai draugavau su gamta ir jos gyviais. Tad kaip įmanoma geriau ištyrinėjusi vietą, kurioje žadėjau praleisti naktį pagaliau patogiai įsitaisiusi užmigau.

„Atrodė buvau požemyje, o ant sienų kas kelis metrus kabojo vos nedidelį plotą apšviečiantys raudonais rubinais papuošti deglai.

Bandžiau pajudėti, bet mano rankos buvo prirakintos milžiniškų metalinių grandinių, trukdančių ištrūkti. Traukiau jas į visas puses, bet šios svėrė per daug ir neišlaikiusi tokio svorio skaudžiai kritau ant žemės. Praradusi viltį jas nutraukti ėmiau žvalgytis aplink ieškodama kažko kito, kas pagelbėtų išsilaisvinti, bet čia buvo per daug tamsu.

Staiga tolumoje link manęs ėmė artėti žmogaus šešėlis. Jis kažką šaukė, atrodo, liepė bėgti.

Jaučiau, kaip visa esybe troškau užmerkti akis, todėl taip padariusi panirau atgal į tamsą."

Pabudau išvysdama tuos pačius ryškius akmenis. Mintyse pabandžiau atgaminti sapno detales, bet vaizdai bluko pernelyg greitai. Apsivertusi ant kito šono, mėginau vėl užmigti, tačiau supratusi, kad to padaryti jau nebegalėsiu atsikėliau.

Gurgiantis pilvas privertė pasiimti šalia manęs pamestą kuprinę. Čia dar turėjo būti užsilikęs sumuštinis. Ėmiausi kraustyti daiktus lauk iš krepšio, kai pirštai palietė kažką šiurkštaus. Tai buvo knyga rasta namelyje. Ištraukiau ją ir sudėjusi rūbus atgal į kuprinę atverčiau pirmą lapą. Pamiršau net ir apie mane kamavusį alkį.

Semo Morinso dienoraštis. Penktieji žemės metai Levise.

Mintyse perkaičiau pirmus du sakinius. Po jais, maždaug per vidurį buvo nupieštas dailus simbolis. Šis šiek tiek priminė dabartinius kilmingųjų herbus, tačiau atrodė nematytas. Trikampį deimantą supo trys mažos liepsnelės, o apačioje su juo jungėsi kažkas panašaus į banguojančią jūrą. Joje dailiai užrašytas, puikavosi vienetas. Lyg ir prisiminiau, jog senovėje taip buvo žymimos karališkos šeimos.

Atvertusi kitą puslapį radau nedidelį šeimos medį, kuris prasidėjo ties vienu žmogumi ir užsibaigė trimis. Tarytum nedidelė piramidė.

Senelė Redelija Morensė (81) baltosios ugnies valdytoja.

Išplėčiau akis pamačiusi ką valdė toji Redelija. Reiškias baltieji valdytojai negalėjo išnykti ties pirmąją jos turėtoja. Kažkaip liko išgyvenusių ir jei šis Semo dienoraštis nemeluoja, tai didžiulis įrodymas galintis pakeisti visą karalystės istoriją ir tuo pačiu ginklas, kuris patekęs į piktų kėslų turinčias žmonių rankas galėjo būti panaudotas netinkamai.