Baltoji Ugnis (BAIGTA)

29 | Pabėgimas

DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- Pabėgimas -

NESTIJA

Sėdėjau tame pačiame kambaryje, iš kurio pabėgau. Nors mintyse ūžė visa galybė klausimų, kuriuos norėjau užduoti, tačiau nedrįsau prabilti pirmoji. Visą kelionę čia, Evanas nešė mane ant rankų ir tylėjo. Aronas taip pat. Tik sekė mus nuleidęs galvą ir apie kažką įdėmiai mąstė. Pažinojau šią jo veido išraišką taip gerai, kaip savo penkis pirštus. Vaikinas buvo tikras svajoklis, o jo vaizduotė beribė. Būtent tai ir sužavėjo mane. Mėgau fantazuoti kartu su juo apie kitokį pasaulį, naujas karalystes ir niekam nežinomas nepažįstamas žemes.

Ant mano kojų ir rankų buvo tepamas kažkoks gydomasis tepalas. Jis maloniai šaldė odą ir malšino skausmą. Didžioji žaizda nuo kulkos gijo. Ir tai buvo brangiųjų medicinos priemonių dėka.

- Viskas, - pranešė baigęs darbą Evanas. Vaikinas jau ruošėsi atsitraukti, bet staigiai sulaikiau jį, sugriebdama už jo marškinių apykaklės. Klausiamai kilstelėjęs antakį vis tiek atsistojo, bet niekur neėjo.

- Kaip aš atsidūriau tame miške? – ilgai dvejojusi pagaliau uždaviau pirmąjį klausimą.

- Tai apsaugos burtas. Asmuo negyvenantis kartu su namo savininku, be jo leidimo, negali vienas palikti namo.

- O, - nuostaba užstrigo mano veide. - Todėl ir atsidūriau miške?

- Tiesa sakant, burtas turėjo tau neleisti išeiti pro duris, - atsiduso. - Nežinau kodėl atsitiko būtent taip.

- Ačiū, - šyptelėjau. - Ačiū, kad dar kartą išgelbėjai mane.

Evanas atsakydamas į mano padėką taip pat nusišypsojo. Žvelgiau į jį bandydama suprasti kas sukosi jo galvoje. Bet šis vaikinas, lyg užrakinta lobių skrynia. Tai savotiškai domino mane. Norėjau apie jį sužinoti daugiau.

Likusią nakties dalį praleidau kartu su Evanu jo kambaryje, o Tomas kažkur išvyko. Patalpa, kurioje sėdėjome, buvo mažesnė nei tikėjausi. Kvepėjo vanile ir tai kiek priminė manuosius namus. Krūtinėje pajaučiau nestiprų dūrį, primenantį ilgesį persipynusį su nerimu. Kas manęs laukė toliau?

Viena širdies pusė ramino, jog senasis mano gyvenimas niekur nedingo, tačiau antroji nustelbė ją. Gyvenimas daugiau niekada nebebus toks koks buvo. Pykau ant globėjų, Izabelės ir net močiutės. Jie visi paliko mane. Tik kūrė iliuziją, jog jiems aš rūpėjau. Ir pirmoji taisyklė, kuria dar kartą įsitikinau per šią savaitę - Saulės karalystėje kiekvienas ėjo už savus. Šiems žmonėms tebuvau tik svetima našlaitė. Nedrąsi, silpna mergaitė, nesusitvarkanti su savo elementu.

Pakilusi nuo Evano lovos, nedrąsiai apsižvalgiau. Lova buvo dvigulė minkšta, ant jos pakloti balti pūkiniai patalai ir padėta tik viena pagalvė. Viršuje atlošo kabėjo nedidelis šiuolaikiškas paveikslas. Kurį laiką žvelgiau į tą gausybės tamsių spalvų mišinį ir svarsčiau kas tai galėtų būti. Galbūt čia jis matė savo asmenybę, o gal jausmus. Jei taikyčiau šį vaizdą sau, sakyčiau, jog tai mano gyvenimas pastarosiomis dienomis. Prisiminiau, kaip ankščiau mėgau tapyti gražiausias karalystės vietas, kurti istorijas savo darbams. Ankstesnis mano gyvenimas dabar atrodė toks tolimas ir nepažįstamas, kad net išsigandau to. Tapau kažkuo kitu. Tačiau nenorėjau to pripažinti. Aš galėjau su tuo susitvarkyti. Tai mano kova, o ne kieno nors kito.

Kambario gilumoje, per visą sieną, kabėjo maždaug dešimt lentynų, ant kurių stovėjo nuotraukos rėmeliuose. Smalsumui nugalėjus priėjau arčiau. Atrodė, kad čia sudėtos visos geriausios jo gyvenimo akimirkos, nuo pat gimimo iki dabar. Visuose paveikslėliuose vaikinas šypsojosi. Atrodė ypatingai laimingas. Jo žalios akys žibėjo iš džiaugsmo, glaudė prie savęs kiekvieną asmenį šalia. Pirmojoje lentynoje buvo įamžinta jo visa vaikystė. Fotografuotas tik jis, mažas berniukas, ir spėju jo tėvai. Toliau daugiausia jį mačiau su nematyta tamsiaplauke mergina. Jie abu buvo vienas į kitą labai panašūs.