Baltoji Ugnis (BAIGTA)

22 | Naujiena seka naujieną

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Naujiena seka naujieną -

DERENAS

Pavasario vakarą stebėjau besileidžiančią saulę. Nusidažęs horizontas raudona it kraujas spalva, man siejosi su kerštu prieš šviesiuosius. Jis priminė, prieš kelias dienas įvykusią didžiulę tragediją, po kurios turės praeiti ne vieni metai, kol atsigausime. Tačiau šiais sunkiais laikais, tokios prabangos neturėjome. Galbūt ir nebuvome pasiruošę šį kartą ir tai buvo milžiniška mano klaida, bet mes nebekartosime to ir žengsime pirmąjį žingsnį pirmieji.

Iš archyvo kartu su Kamile grįžome nieko nepešę. Kelionė turėjusi atsakyti į kilusias problemas man atnešė tik dar daugiau klausimų. Ankščiau niekas nepasigedo jokių dokumentų, tad galėjau spėti, jog sugadinti buvo tik manieji. Ar dėl to ir kilo gaisras prieš aštuonis metus? Kažkas tiesiog sumanė nuslėpti tiesą.

Daugiau tam skirti laiko negalėjau. Neturėjau tokios prabangos statyti save pirmiau kitų. Karalystę kaustė daug rimtesnės problemos. 

Atsirėmęs į savo kambario balkono turėklus mėgavausi gaivaus oro teikimais malonumais. Ausiai malonūs vakaro garsai, paukščių giedojimas ir užmiegantis miestas. Visa tai buvo – viskas už ką norėjau kovoti. Ir jokie išpuikę ir pasipūtę šviesieji to neatims iš nekaltų žmonių rankų. Tai jie yra susitepę mūsų krauju, už kurį bus skaudžiai atlyginta.

Palikęs savo saugų prieglobstį ir ramybę iškeitęs į karalystės valdymą, grįžau į nemalonią tikrovę. Bent penkioms minutėms leidęs nuo pečių nusimesti visus rūpesčius akis į akį susidūriau su kambaryje stovinčiu rūmų sargybiniu Orsonu.

- Jūsų Didenybe, - vyras nusilenkė pamatęs mane.

- Orsonai, - šyptelėjau pasisveikindamas su vienu iš nedaugelio žmonių visoje Tamsos karalystėje, kuriuo vis dar pasitikėjau. – Prašau, daugiau niekada, kartoju, niekada, lyg niekur nieko neišdyk mano kambaryje. Tai verčia nejuokais susirūpinti savo privatumo teise.

- Priimkite mano atsiprašymą, pone Derenai, - kreivai šyptelėjo vyras ištiesdamas juodame popieriuje supakuotą voką. Ši spalva reiškė itin svarbius ir slaptus duomenis. Buvo griežtai draudžiama pašaliniui asmeniui skaityti tokius dokumentus. – Tai informacija, kurią sugebėjau rasti per vakar vakarą. Skubėjau kiek galėjau, bet norint pasiekti tokią informaciją reikėjo geras kelias valandas paplušėti bandant įsigauti į Šviesos karalystės sistemas.

- Dėkoju, - paėmiau voką trumpam žvilgtelėdamas į savo šeimos karališkąjį antspaudą. Lenktos linijos pynėsi viena su kita sudarydamos kilmingojo paukščio siluetą. Mintyse iškilo blankus prisiminimas, kuriame būdamas mažas berniukas pirmą kartą per pamoką bandžiau nupiešti šį herbą. Pamenu, kaip vos tik iš dešimto karto gavosi kažkas panašaus, į tai ko reikalavo mokytojas, o štai mažoji Liusija, nors ir buvo didžiulė neklaužada, tačiau braižė, tarsi, tikra profesionalė. Pavydėjau, aišku ir ne vieną kartą pašiepiau ją, tačiau slapta didžiavausi ja ir jos drąsa būti kitokia. Mergaitės akyse visada švietė džiaugsmas, o jos galvoje sukosi šimtai naujų idėjų ir minčių. Nežymiai šyptelėjęs nusukau akis nuo paukščio piešinio atplėšdamas juodąjį voką. – Ar tai yra ko prašiau?

- Taip, viskas ką pavyko sužinoti, Jūsų Didenybe, - atsiliepė Henris. Vyras luktelėjęs, kol ištrauksiu voko turinį tęsė savo kalbą. – Tai yra šviesiųjų mergina Nestija. Atrodo niekuo neišsiskirianti paauglė, lankanti vieną geriausių sostinės elementų mokyklą. Tiesa, įvaikinta ir jos tikrieji tėvai niekam nežinomi.