Baltoji Ugnis (BAIGTA)

9 | Nelauktos naujienos

DEVINTAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- Nelauktos naujienos -

NESTIJA

Sėdėdama savo suole prie lango, ketvirtoje eilėje, ėmiau rankose nevalingai sukioti baltą it sniegas vokelį. Įsistebeilijau į popieriaus lapą it šis galėtų pats prabilti arba pavirsti, kokiu kitu daiktu, kad kaip ligoninėje.

- Ar viskas gerai?

Šalia sėdėjusi Letė neramiai sukruto kėdėje.

Nenoriai atitraukiau akis nuo tarp pirštų sukiojamo daikto ir atsisukau į draugę. Šios žvilgsnis nukrypo į voką, tačiau, rodos, jos tai visai nesudomino. Ant jo nebuvo užrašyto nei siuntėjo, nei gavėjo. Nežinia kodėl niekaip neišdrįsau atidaryti.

- Taip, - numykiau.

Mano gera klausa gaudė kiekvieną šnabždesį apie mane. Prisiklausiau net ir visai absurdiškų paskalų, kaip po, kad mane užpuolė vilkas (miesto viduryje, kur tai matyta?) arba, jog ant manęs užgriuvo knygų spinta ar dar koks protu nesuvokiamas dalykas. Ar apskritai šie žmonės turėjo savo gyvenimus?

- Kaip laikaisi? – Letė liūdnai šyptelėjo, vos tik nutraukiau bevertį mokinių nužiūrinėjimą.

- Visai neblogai, - dirbtinai nusišypsojau stengdamasi įtikinti draugę, kad mano melas iš tikro tiesa.

Nedegiau noru draugę apkrauti savomis problemomis. Jos šeima išgyveno labai sunkų laikotarpį, tad viskas ką galėjau padaryti – užjausti ją savais būdais. Tačiau mačiau, kaip Letė nepatikėjo nė vienu mano lūpas palikusiu žodžiu. It be savo vandens elemento dar turėtų telepatės galių. Jos akis apgaubė dar didesnis liūdesys, kurį sugebėjau įžvelgti net gi aš. Neturėjau jokių ketinimų ją skaudinti, bet kažkam pripažinti, jog tuoj išprotėsiu – negeidžiau taip pat.

- Ryte mačiau kaip atsitrenkei į kažkokį vaikiną. Pažįsti jį? – po nejaukios tylos pirmoji prabilo Letė. – Sakyčiau toks simpatiškas, žinai. Lažinuosi, kad ne vienos merginos širdį sudaužė su tuo patraukliu veideliu.

- Vakar jis pavadavo mano gydytoją. Išgelbėjo mane, - jaučiau kaip mano žandai įkaito ir raustelėjo nuo nemalonaus karščio. Po velnių, kodėl būtent dabar turėjo pasidaryti taip tvanku?

- Oho. Ar bent jau davė savo numerį? – mirktelėjo viena akimi, vos pamačiusi, kaip susiraukiau ir sukryžiavau rankas ties krūtine. 

Letė skaniai nusijuokė, rodos, jau pamiršusi mūsų pokalbio pradžią ir akimis tiesiog ragino kuo greičiau atsakyti į klausimą.

- Jis man padavė šį vokelį, - bakstelėjau laisva ranka į jį. – Dar neatidariau.

- Nagi, greičiau pažiūrėk. Ko lauki? – nekantriai sušnibždėjo draugė ir prisitraukė kartu su kėde arčiau manęs.

- Ar būtina taip arti? – sumurmėjau, kai ši visai mane prispaudė prie palangės.

„Susitikime rytoj, šeštą vakare, mokyklos bibliotekoje. Lauksiu."

Kaip vaikino jo raštas buvo net kiek per daug dailus. Gražiai pavingiuotos raidžių linijos atrodė it būtų spausdintos. Vienintelis dalykas išdavęs, kad tai ranka rašytas tekstas – nedidelė tamsiai mėlyno rašalo dėmelė lapo kamputyje.

- Pakvietė į pirmąjį pasimatymą? Koks greitas! Tik nelabai jau įdomią vietą pasirinko.

- Ką? Ne, ne, ne! – kaip galėdama greičiau stabdžiau Letę kol šios vaizduotė neįsisiautėjo. Visiškas absurdas. Kokie dar pasimatymai? – Jis sakė, kad gali man padėti dėl senelės amuleto.