PENKIASDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS
PRARASTASIS MIESTAS
- PIRMOJI MEILĖ –
NESTIJA
Vos per keletą akimirkų priemiestis tapo tikra karo zona. Žmonės nepaliaujamai šaukė vieni kitiems nurodymus gynybai, tačiau išsigandę jie visiškai nesiorientavo aplinkoje. Nekaltinau jų dėl to, nes ir pati buvau ne ką mažiau geresnės emocinės būsenos. Drebanti po kojomis žemė ir virš galvų skriejančios bombos ir kiti mirtini ginklai sukėlė nemenkos žalos ir taip jau apgriuvusiems pastatams. Krintančios plytos ir griūvančios ištisos sienos niokojo taip sunkiai pastatytas sukilėlių stovyklavietes.
Regėjau, kaip priešais mano akis krito negyvi žmonių kūnai, tačiau niekas nepasidavė. Nebuvo galima nuspėti ir pabaigos. Sukilėliai turėjo daug ginklų ir tikėjau, kad smarkiai sumažino priešininkų gretas. Gelbėjo ir įvairios tiek valdytojų, tiek apdovanotojų galios.
Į mano stebėjimo lauką pateko ir mano senoji draugė Sofija. Mergina pridėjusi delnus ant žemės tūptelėjo ir užsimerkusi iššaukė savo elementą. Jos rankomis apsivijusios žalios vijos sunkėsi į grindinį lėkdamos tiesiai už tvoros. Bet vos pasiekusios tikslą užgeso. Supratusi, kad Sofi rimtai sužeista puoliau bėgti pirmyn link jos. Mergina susirietusi iš skausmo garsiai dejavo. Kiekviena raudonplaukės aimana man buvo lyg dūris į širdį.
- Stok, Nestija! – nespėjus man nė įpusėti kelio, mane už rankos sugriebė Evanas.
- Aš turiu jai padėti! – suklykiau bandydama išsilaisvinti iš tamsiaplaukio gniaužtų.
- Turi tuoj pat pasislėpti! – bandydamas peršaukti su lyg kiekviena minute garsėjantį triukšmą Evanas piktai rėkė. – Aš jai padėsiu!
Neklausiusi ką vaikinas norėjo toliau pasakyti pirmą pasitaikiusią progą, kai jis buvo kiek išsiblaškęs ištrūkau ir nėriau priešinga kryptimi. Turėjau surasti Letę ir Aroną. Žinojau, jog Evanas tęsės savo pažadą ir pasirūpins Sofi, tad man liko pasirūpinti kitais draugais.
Naršiau aplink kiekvieną pastatą ieškodama draugų, bet jų niekur nebuvo matyti. Laikiausi atokiau nuo mūšio lauko, tačiau ten buvo paskutinė vieta, kur nekėliau nė žingsnio. Prireikė nemažai valios ir pastangų, jog išdrįsčiau išlysti iš saugios zonos ir atsidurčiau tikrų tikriausiose kapinėse. Baigčiai dairiausi vildamasi neišvysti pažįstamo veido. Nežinia ar ištverčiau dar vieno artimo žmogaus netektį.
Mano paieška, atrodė, truko visą amžinybę. Nuolatos jaučiau baimę, kuri išsunkė daug daugiau jėgų nei norėjau patikėti. Kiekvieną kartą išgirdusi klyksmą, bombos sprogimą skubiai atsisukdavau įsitikinti, kad niekas nemirė. Ir kiekvieną kartą stipriai nusivildavau. Sukilėlių gretos retėjo, tačiau net ir dabar jie nedrįso pasiduoti.
Visai netikėtai pro senos vaistinės pastato griuvėsių pamačiau kyšančią pažįstamų plaukų kupetą. Nudžiugusi, jog pagaliau radau vieną draugą nė nesidairydama suskubau bėgti kuo greičiau pas jį.
- Aronai! – laiminga surėkiau.
Vaikinas staigiai atsisuko ir jo žemėmis suteptame veide išdygo šypsena. Jo balti dantys buvo likęs vienintelis šviesus lopinėlis ant jo.
Kai jau maniau, kad galėsime kartu nešdintis iš čia ir ieškoti Letės, mano nelaimei, už Arono pamačiau artėjantį ugnimi degančiu kalaviju mosuojantį rūmų kareivį. Vyras grėsmingai nusiteikęs ruošėsi pulti.
- Pasilenk! – suklykiau automatiškai ištiesdama ranką.
Mano ranką apsivijusi baltoji ugnis šovė tiesiai į sargybinį iškart patiesdama jį ant žemės. Nuostaba nepaliko mano veido dar kelias akimirkas.
YOU ARE READING
Baltoji Ugnis (BAIGTA)
Fantasy„Galios, magija ir elementai nėra gėris - tai prakeiksmas." Nestija ir Derenas, tai dvi visiškai skirtingos asmenybės, gyvenančios įvairių sugebėjimų turinčių žmonių karalystėse. Jau nuo seno skilusios Saulės ir Mėnulio karalystės nesutaria viena su...
