Baltoji Ugnis (BAIGTA)

23 | Blogio balsas

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- Blogio balsas -

NESTIJA

- Laba diena. Norėčiau sužinoti kurioje palatoje guli Izabelė Viridis, - stengiausi kuo įmanoma nuoširdžiau nusišypsoti, bet manyje kunkuliuojantis nerimas nedavė man ramybės.

Delne stipriai gniaužiau savo telefoną. Bandžiau bent taip tvardytis. Jaučiau venose kunkuliuojantį jaudulį, kuris su kiekviena akimirka vis labiau augo. Pagaliau leidau sau patikėti, kad visa tiesa išaiškės ir galėsiu nuspręsti ką daryti toliau. Evanas taip pat žinojo kažką daugiau nei man pasakė. O aš pasiruošusi išgauti tiesą bet kokia kaina. Net jei ją sužinojus man reikėtų bėgti iš savo namų.

- Panele, o kas jūs būsite pacientei? - perdėtai maloniu balsu paklausė registratūroje sėdinti moteris.

Spėjau ji buvo ugnies valdytoja, nes nuo jos sklido gana keistai raminanti šiluma. Kartais gerai susikaupusi galėdavau pajausti kitų žmonių elementus. Kiekvienas jų turėjo savitą požymį ar jausmą.

- Aš Nestija Viridis, jos sesuo, - pirmą kartą pasinaudojau savo netikra pavarde, nes pagal mūsų karalystės įstatymus aš nebuvau merginos giminaitė, o tuo labiau sesuo. Įseserė.

- Trečias aukštas, ketvirtas korpusas, penkta palata, - moteris dar bandė kažką sakyti, tačiau tai man nerūpėjo.

Norėjau kuo greičiau susitikti su Izabele ir paklausti, ką aš jai tokio blogo padariau, kad ši šitaip su manimi elgėsi. Nejaugi viskas dėl to, kad įsibroviau į jų šeimą? Ji mano, jog pavogiau jos tėvų meilę ir dėmesį? Ar čia slypėjo kažkas daugiau nei paprasti vaikiški jausmai?

Kada viskas buvo paprasta?

Kadangi šiame skyriuje lankausi pirmą kartą, atidžiai skaičiau kiekvieną lentelę. Pastatas milžiniškas, tad pasiklysti čia labai lengva. Prisiminiau, kaip būdama maža netyčia pasukau ne į tą pusę ir atsidūriau prie sunkiai sužeistų ligonių palatų. Po to visą dieną nepratariau nė žodžio, pamačiusi tiek daug kraujo.

Paskutinį kartą praeidama dar vieną posūkį nežinia kodėl, bet stabtelėjau prie ketvirtos palatos. Kažkoks keistas jausmas mane traukė it magnetas prieiti arčiau. Pro nedidelį langelį, baltose duryse, matėsi merginos ilgi tamsūs plaukai, ji kažką pasakojo mažai mergaitei, kuri sėdėjo sustingusi. Net nekvėpavo ir nemirksėjo. Sudrebėjau dėl per kūną perėjusių nemalonių šiurpuliukų. Ar tai kažkokia reta liga?

Stengiausi išmesti visas mintis iš galvos ir susikaupti ties tuo, kad turėjau rimtai pasikalbėti su seserimi. Man būtinai reikia suprasti, kas nutiko tą vėlų vakarą mokykloje. O galbūt ji žinojo ir daugiau. Nepaleido ir mintis, ką Aronas veikė kartu su ja.

Mano planas paprastas. Sužinoti tiek Izabelės, tiek Evano, tiek Arono istorijų puses ir viską sulipdyti į vieną. Aš pasiruošusi kovoti už save.

- Izabele? - įėjusi į palatą paklausiau merginos.

Šiai atsisukus nesulaikiau aiktelėjimo. Izabelė atrodė visiškai neatpažįstamai. Plaukai susivėlę, akys įdubusios ir nebespindėjo tuo pikdžiugišku džiaugsmu, išryškėję skruostikauliai, išbalusi oda. Tartum gyvas, kvėpuojantis lavonas.

Atrodo, kad mano planas nesiklostys taip lengvai, kaip norėčiau.

- Nestija? Kodėl tu tokia didelė? - nusistebėjo ši. Sunkiai ir pamažu judėdama atsisėdo ant lovos krašto arčiau manęs. - Prašau paaiškink kodėl aš čia guliu. Tėvai man tik pasakė, kad aš prisiminsiu. Ką aš pamiršau? - Izabelė pradėjo verkti.