Baltoji Ugnis (BAIGTA)

16 | Neįmanoma pamiršti

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Neįmanoma pamiršti -

DERENAS

Dieną pradėjau sėdėdamas mėgstamiausioje Liusijos sodo vietoje pro melsvais žiedais žydinčiu medžiu. Šį čia pasodino mūsų mama tapusi Mėnulio karalystės karaliene. Ji pasakojo, kad norėjo, jog jos atminimas išliktų dar daugelį amžių ir primintų visiems, jog žymę pasaulyje galėjai palikti ir neužkariavęs naujų žemių ar nugalėjęs didžiausius savo priešininkus. Ir tai iš jos paveldėjau aš. Kiekvieną kartą vis delsiau, tikėdamasis viską išspręsti taikiai, nors ir jaučiau, kaip iš savęs dariau didžiausią kvailį. Viskam ateidavo laikas užsibaigti. Privalėjau pamiršti rožines svajones apie diplomatiją.

Atleisk man, mama, bet tėtis buvo teisus.

Jei neparodysi savo galios ir drąsos, o tik bėgsi nuo savo atsakomybių, koks valdovas būsi? Galvoje nugriaudėjo tėvo žodžiai, ištarti likus kelioms dienoms iki avarijos.

- Sveikas, - už nugaros suskambo moteriškas balsas.

Greitai žvilgtelėjau pro petį išvysdamas netoliese stovėjusią Kamilę. Mergina liūdnai šyptelėjo ir pamojavo man ranka. Nesitikėjęs jos vizito iš pradžių pasimečiau, tačiau atsikvošėjęs pakviečiau ją prisėsti ant to paties suoliuko, po mamos medžiu.

- Taip ir žinojau, kad rasiu tave čia, - nedrąsiai nusišypsojo ir atsiduso.

Aš taip pat įspaudžiau šiokį tokį šypsnį ir akies krašteliu žvilgtelėjau į Kamilę. Prisiminiau, kaip ši drąsiai kovėsi su šviesiaisiais ir išgelbėjo ne vieną gyvybę. O tarp jų ir mano. Ji ir ankščiau buvo atkakli, stipri ir ištverminga, tačiau niekada nebūčiau nė pagalvojęs, jog kausimės vienoje kovoje šalia vienas kito. Tikriausiai, ko baisiausiai bijojau, kad Kamilė netaptų, tokia kaip aš. Jog atimti kito gyvybę, netaptų taip pat paprasta, kaip valgyti ar vaikščioti. Kad tai neatrodytų, kaip įprasta kasdienybė. Nenorėjau, jog dar vienas man svarbus žmogus savo gyvenimą užbaigtų ne sava mirtimi.

- Žinau, jau girdėjai šiuos žodžius tūkstantį kartų, bet su mama reiškiame didžiulę užuojautą, - uždėjo savo ranką ant manosios. Akimirką net maniau, galintis justi jos delno šilumą, bet greitai vijau lauk tokias mintis. Aš negaliu jausti. Man tai uždrausta.

Negalėjau pasakyti, ką mačiau jos akyse ir kaip dėl to jaučiausi aš pats, tačiau kažkodėl šis kartas kitoks. Nenorėjau išrėkti jai į veidą, kad mane visas šis jausmų paradas juodai užkniso. Šįkart širdyje sukirbėjo keistas palengvėjimas ir jaučiausi už tai dėkingas Kamilei.

- Kodėl grįžai? – pakeičiau temą.

- Ką? – suraukė kaktą Kamilė.

- Kodėl po šitiek metų grįžai į sostinę?

- Kaip suprasti?

- Čia įgijai tiek daug blogų prisiminimų, - liūdnai atsidusau.

Užverčiau galvą aukštyn nebežinodamas, kur padėti savo akis. Bijojau, kad mano žvilgsnis galėjo išduoti daug daugiau nei norėčiau kažkam pasakyti. Kol ją taip galėsiu apsaugoti nuo tiesos ir savo pavojingo gyvenimo, tol slėpsiu viską. Net jei ir prireiks meluoti. Net jei ir privalėsiu dar kartą jai sudaužyti širdį.

- Turiu ir gerų. Be jų nebūčiau tapusi, tokia, kokia esu dabar. Tai suformavo mano asmenybę, - Kamilė spustelėjo mano ranką prieš patraukdama savąją. Norėčiau jos delną savajame laikyti amžinai. Net skauda, kaip troškau, jog viskas būtų kitaip. Galbūt kitame gyvenime ir bus. Jei toks išvis egzistavo.