Baltoji Ugnis (BAIGTA)

3 | Tikroji prigimtis

(Nuo šiol istorijos pasakotojai keisis tarp Nestijos ir Dereno. Kodėl? Palieku tai išsiaiškinti jums)

TREČIAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Tikroji prigimtis -

DERENAS

Aš nejaučiau šilumos, nors į veidą spigino ryški ryto saulė, nejaučiau ir šalčio, kai lauke vis dar karaliavo žiema. Gimiau su nepaprasta blogio galia ir tai buvo mano didžiausia bausmė. Niekada nepatyriau, ką reiškia vėsus oras ar stingdantis vėjas, mano oda nejautė ir vasaros gaivos. Tačiau aš galėjau įsivaizduoti, kaip švelnūs saulės spinduliai kuteno odą, kaip ant manęs nusileidusios baltos snaigės vėsino įkaitusią odą. Galėjau tenkintis tik tuo. Aš privalėjau.

Žvelgdamas pro savo kambario balkoną į tolį stebėjau karalystę, kuri iš pilies penkto aukšto matėsi it ant delno. Tai lygumų kraštas. Aplink milžinišką mano giminei jau tūkstantį metų priklausantį pastatą driekėsi ištisi miestai ir miesteliai. Ten virė gyvenimas, o žmonės nė nenuvokė, kas dėjosi už sienos, mus skiriančios nuo amžinų priešų - Saulės karalystės. Nenuvaldomai artėjo karas.

Išgirdęs nestiprų bilstelėjimą į duris nežymiai suraukiau kaktą supykdytas, kad gavau viso labo penkias laisvas minutes. Nusisukau nuo žadą atimančio karalystės peizažo grįždamas į realybę.

Mano kambarys nebuvo spalvingas, jame dominavo vien tik juoda ir auksinė spalvos. Nemėgau chaoso. Jo ir taip pakako mano gyvenime.

- Užeikit, - nė nesistengiau nuslėpti nemenko susierzinimo.

- Jūsų Didenybe, - įsiveržusi į mano kambarį, su lengva pašaipa ištarė sesuo ir lyg dar to nebūtų gana padarė nevykusį reveransą. Specialiai.

- Tu turbūt juokauji, - atsidusau kreivai šyptelėdamas. - Su tokiu elgesiu nuvarysi mane į kapus ankščiau laiko.

- Ir kokia man iš to nauda? - nusijuokė ji. - Esu tik trečia eilėje į sostą.

- Tikiu, kad mūsų brolis savo vietą perleistų tau, - truktelėjęs pečiais, tarsi genamas, uždariau stiklines balkono duris iškarto sugrįždamas į kambarį.

Sesuo pagavusi mano žvilgsnį ištiesė ir pasitaisė suknelės užsilenkusią apačią. Atsidusau supratęs, kad ji taip niekada ir nesustos laužyti karališkųjų taisyklių. Tai jai tapo savotiška pramoga siekiant pašiepti tiek mane, tiek savo princesės titulą.

- Visgi, kad ir kaip būtų liūdna, atėjau ne dėlto, - surimtėjo Liusija. - Grįžo Elingtonas.

- Kada? – susiraukiau it būčiau suvalgęs visą citriną.

- Am... Nežinau? – nedrąsiai numykė. – Mačiau, kaip lyg akis išdegęs nulėkė į savo kambarį.

- Ir kodėl apie tai sužinau paskutinis? - suvaitojau. Elingtonas buvo mano vyriausiasis rūmų sargybos vado padėjėjas, taip pat tiesiogiai paklūstantis ir mano įsakymams. - Viliuosi, kad šis turės gerą pasiaiškinimą.

- Ką tu jam žadi daryti? – aiktelėjo.

- Kodėl taip iškart? – prunkštelėjau. – Pirmiausia nueisiu iki jo kambario. Tu lik čia.

- Ne, aš eisiu kartu, - užprotestavo.

- Aš pasakiau...

- Man nerūpi, - nutraukė mane Liusija ir apsisukusi ant kulno skubiai paliko mano kambarį.