Baltoji Ugnis (BAIGTA)

44 | Skaičiuojant minutes

KETURIASDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Skaičiuojant minutes -

DERENAS

Vos tik prašvitus, kai karalystę nušvietė pirmieji saulės spinduliai stovėjau priešais savo kambaryje esantį milžinišką veidrodį. Kelių metrų ilgio ir aukščio su lyg siena. Rėmai dekoruoti auksu. Jame atsispindėjo beveik visa patalpa. Nors kambarys didžiulis jis buvo tuščias ir nykus. Dvigulė karališka lova, keli krėslai, stalas ir spinta. Po kojomis gulėjo minkštas, taip pat aukso spalvos kilimas.

Stovėjau priešais tą patį veidrodį. Užsivilkęs baltus šilkinius marškinius sagsčiausi jų sagas. Nedideli metaliukai nenoriai pasidavė mano pirštams.

Stebėjau savo sulysusį atvaizdą. Rūmuose man niekada netrūko nei maisto, nei ko kito. Turėjau beveik viską ko kas nors galėjo norėti. Tačiau pastarųjų dienų įvykiai taip mane išmušė iš vėžių, jog pamiršdavau net papusryčiauti. O ką bekalbėti apie pietus ar vakarienę.

Į mane žvelgė dvi įdubusios žalios lyg miško medžiai akys. Jos nepatikliai lakstė po mano kambarį nežinia ko ieškodamos. Liūdnos, besikankininančios ir bandančios rasti ramybę. Bet apie ją galėjau tik pasvajoti.

Nebegaišdamas daugiau laiko apsivilkau juodą it naktis švarką derintį prie mano tamsos gebėjimo. Čia aš buvau blogis, tačiau kuo būčiau kitame gyvenime? Paėmęs ant stalo pastatytą karūną uždėjau ją ant galvos. Ji buvo sunki, slėgė mano galvą, rodės, su lyg kiekviena diena vis sunkėjo. Vogčiomis dar kartą žvilgtelėdamas į savo atvaizdą grįžau prie to paties klausimo. Ar būčiau gimęs su tokiu gebėjimu? Ką veikčiau gyvenime? Ar mano likimas būtų kitoks? Tačiau tuoj pat nuvijau šias mintis. Aš Derenas Adrianas Darknesas. Man teisėtai priklausė Mėnulio karalystės sostas. Gimiau pačioje stipriausioje apdovanotojų šeimoje ir valdžiau visą karalystę ir jos žmones. Aš buvau karalius – teisingas ir griežtas.

- Jūsų Didenybe, - į mano kambarį įsmuko sargybinis Kailas. Nusilenkęs, kiek vikriau nei įprasta, atsitiesė. – Laikas. Automobiliai jau paruošti Jūsų išvykimui.

Nepratardamas nė vieno žodelio linktelėjau duodamas suprasti, kad tuoj nusileisiu. Kiekviena minutė yra svarbi. Paraginau save kuo greičiau palikti šį nemalonius jausmus keliantį kambarį. Mano užuovėja tapęs balkonas šiandien liko nepaliestas.

Per širdį perbėgęs keistas nerimo šešėlis buvo nepažįstamas ir svetimas. Aš nieko nebijojau. Neturėjau ką prarasti. Mano karalystės pareigūnai suras mano brolį ir jį apsaugos. Taip turėjo visada būti. Ne kitaip.

Išėjęs iš savo kambario tiesiu taikymu patraukiau link pagrindinių laiptų vedančių į rūmų kiemą. Šalia manęs atsidūrę du sargybiniai nesitraukė nė per metrą. Man nepatiko jų draugija, tačiau toks buvo įstatymas, o su juo nepasiginčysi. Jau ir taip paskutiniu metu sugebėjau sulaužyti tikrai ne vieną taisyklę, tai šitą nemalonumą kaio nors iškentėsiu.

Žengdamas tais pačiais pažįstamais koridoriais jaučiausi svetimas. Kai prieš tris metus iš rūmų išvyko mano brolis, tai mane įskaudino daug labiau nei tikėjausi ar norėjau pripažinti. Kiekvienas kampas rūmuose atrodė toks artimas ir tuo pačiu svetimas. Troškau atsikratyti tų prisiminimų, bet mano mama buvo paskutinė apdovanotoji galėjusi tai padaryti. Niekas negalėjo išgelbėti manęs. Mirus seseriai žaizdos ir vėl atsivėrė sukeldamos dvigubai didesnį skausmą. Ji niekada nebesugrįš. Ir dėl to kentės visi. Kai ateis laikas neliks nė vieno prisidėjusio prie mqno šeimos netekčių.

Galiausiai atsidūręs kieme giliai įkvėpiau gryno oro. Sustojau laiptų apačioje nužvelgdamas pilies aplinką, kuria rūpinosi mažiausiai kelios dešimtys darbininkų. Pastatas buvo didžiulis, o sodai, parkai ir kitos vietos užėmė dar dvigubai daugiau žemės ploto nei mano pilis. Darknesų pilis.