Baltoji Ugnis (BAIGTA)

33 | Netikėta pagalba

TRISDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- Netikėta pagalba -

NESTIJA

Kol pasiekėme vietą, kurią norėjau parodyti vaikinui, praėjo kelios valandos. Klydau manydama, jog gerai prisiminiau kelią. Pasiklydome jau po pusvalandžio. Ir lengva atspėti, kas labiausiai dėl to susinervino.

Nežinau ar tai besielio kaltė, ar mano prasto fizinio pasiruošimo, tačiau jaučiausi ypatingai išsekusi, o diena dar tik prasidėjo. Giliai kvėpavau, kad tik neuždusčiau. Man trūko oro. Ramios šaltos liepsnelės nebelikus manyje, jaučiau kaip karšti saulės spinduliai atsimušdavo į mano odą. Pirmą kartą gyvenime savo kailiu pajaučiau ką reiškia karštis. Iki šiol mane gaubdavo tik šaltis.

Priėjus arčiau pastato, suvokiau, jog kažkas čia ne taip. Jokios nudegusios žolės, jokių lavonų. O nedidelis namelis apgriuvęs daug labiau nei aną kartą. Ir tik įžengusi vidun supratau kodėl. Siena, ant kurios buvo užrašyti užrašai, nugriauta. Neliko nė vieno įrodymo, jog ankščiau kažkas čia buvo.

- Aš negalėsiu tau padėti jei nepasakysi kas vyksta, - vos man palikus namą prie manęs pripuolė Evanas. 

Kadangi vaikinas keliais sprindžiais aukštesnis už mane turėjau pakelti galvą, jog gerai matyčiau jį. Į akis spiginanti karšta saulė vertė kuo greičiau ieškotis pavėsio. Prisimerkiau, dėl ryškios šviesos krentančios tiesiai į veidą.

- Aš negaliu, - bijojau, jei garsiai pasakysiu kas įvyko aš imsiu tuo tikėti. Tam dar buvau nepasiruošusi.

- Paimk mano ranką, - ištiesė savo delną paimdamas maniškį. - Ar pasitiki manimi?

- Besielis, - vos ištarusi šį pavadinimą užsikirtau. Evanas spustelėjo mano ranką leisdamas suvokti, jog dabar buvau saugi. - Jis atėmė mano galias.

- Tai negali būti tiesa. Jie išnyko prieš kelis šimtus metų, - paleido mano ranką ir visa maloni šiluma dingo kartu su ja. - Tai turėjo būti kažkas kitas.

- Dar kai kas. Čia atsivedžiau tave ne be reikalo, - prisiminiau pastatą. - Namelyje turėjo būti siena su užrašais, kuri dabar nugriauta.

Nesuvokiau kam dabar jį griauti? Namas seniai jau negyvenamas, stovėjo vidury laukų. O norėdama sužinoti daugiau, turėjau apsilankyti ten vėl. Saulei apšvietus vidų galėjau geriau viską apžiūrėti. Pasirodo šis nedidukas pastatas turėjo dar vieną kambarį. Spėjau, jog tai buvo virtuvė. Čia dar stovėjo kreivas valgomasis staliukas ir sena viryklė.

Kiekviename pakampyje kabojo gausybė voratinklių. Kambarys panašėjo į tikrą benamių landynę. Tik skirtumas tame, jog čia niekas negyveno jau, tikriausiai, keliasdešimt metų.

Nieko nepešusi ruošiausi eiti lauk, kai už akių, visai netyčia, užkliuvo kažkas blizgaus. Susidomėjusi perėjau visą virtuvėlę ir paėmiau ant žemės numestą daiktą. Tai buvo nedidelė blizgaus viršelio knyga. Nesunki, kraštai šiek tiek apdegę. Tikriausiai šiame name buvo kilęs gaisras.

- Kur tu?! - riktelėjo Evanas.

- Tuoj ateinu! - atšaukiau atgal ir įkišusi rastą radinį į kuprinę išdūmiau laukan.

- Radai kažką?

- Deja, - parodydama tuščias rankas praėjau pro jį. Dingusios galios privertė stipriai susimąstyti kuo galėjau pasitikėti. Atrodė, jog dingo mano žmogiškoji pusė, leidusi nutikti visiems šiems įvykiams. Praradau dalį savęs per savo neatidumą. Velniopvisą tai.