Baltoji Ugnis (BAIGTA)

54 | Išgelbėti tave

Tai paskutinis ir ilgiausias Baltosios Ugnies skyrius. Yay! Ta proga pasidalijam savo mintimis komentaruose ar privačiai žinutėse:) Malonaus skaitymo!

PENKIASDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

LAISVOJI KARALYSTĖ

- Išgelbėti tave –

NESTIJA

- Sveiki atvykę į Laisvąją karalystę, mano svečiai. Aš jūsų jau laukiau, - vos vartai su milžinišku bildesiu užsidarė priešais mus išdygo besielis. Šis, atrodė, lygiai taip pat kaip ir prisiminiau. – Aš esu Samuelis Favelas, šios karalystės valdovas.

Besielis atiduodamas pagarbą nusilenkė ir nenuoširdžiai šyptelėjo. Įtariai žvelgiau į šį vyrą nežinia ko tikėdamasi, tačiau sulaukusi netikėto bakstelėjimo alkūne į šoną iš Evano sukrutau padaryti tūpsnį.

Nužvelgiau visus stovėjusius prie vartų, bet šie buvo per daug susidomėję miesto apžiūra nei paties jo valdovu. Netryškau noru susipažinti nei su nauja architektūra, nei su kitais miesto gyventojais. Iš Semo dienoraščio žinojau apie šios vietos didžiąją biblioteką, kurioje norėjau daugiau sužinoti apie savo sapnus bei baltąjį amuleto akmenį. Jo rašymai tuo ir pasibaigė, mat tai buvo knygutės paskutinieji lapai. Kad ir kaip norėjau sužinoti daugiau, vargu ar kada pamatysiu jos tęsinį. Dabar privalėjau ropštis iš savo duobės pati.

Palaukusi, kol valdovas Samuelis priskirs visiems laikinus kambarius ir padiktuos savo pavaldiniams visas reikiamas detales, priėjau prie besielio.

- Norėčiau apsilankyti bibliotekoje, - pareiškiau tiesiai šviesiai. 

Neturėjau jėgų jokioms karališkoms manieroms ar subtilybėmis. Ir man tai išvis nerūpėjo. 

- Už poros valandų vyks pokylis, todėl šiuo metu biblioteka uždaryta, bet gali dalyvauti šventėje ir taip galėsi patekti ten.

Niekada per savo visą gyvenimą nemaniau dalyvausianti pokylyje. Ir štai čia, bandydama išsiaiškinti kas su manimi negerai, kad savyje turėjau įkalintus du elementus, turėjau apsimesti viena tų išpuikusių damų, manančia, kad jos kilmingas kraujas padarė ją ypatinga ir gyvenimo vertesne asmenybe.

- Prisijungsite? – patempiau lūpą vildamasi, kad bent kažkuris iš draugų palaikys man kompaniją.

- Aš nedalyvausiu. Manau, žinai kodėl, - Letė vos sulaikydama ašaras nuo užplūdusių prisiminimų tyliai sušnabždėjo ir nusekė bendrakeleivius link laikinos pastogės. 

Arono mirtis draugę paveikė taip pat stipriai kaip ir mane. O gal net labiau. 

- Nemanau, kad tai gera mintis, - numykė Evanas vengdamas mano žvilgsnio.

- Nejaugi palinksi panelę be šokių partnerio? – visiškai nereaguodamas į aplinkoje tvyrančią įtampą ir liūdesį, Samuelis Favelas entuziastingai skėsčiojo rankomis ir šypsojosi Tik jo šypsena pasirodė nenatūrali ir nemaloni. Priminė kiek pažengusį robotą iš filmų. Keistas jausmas širdyje liepė nepasitikėti šiuo vyru ir laikytis kuo toliau nuo jo.

- Gerai, - nusileido Evanas ir trumpai pažvelgė į mane. Tą sekundę sugavau jo neramų žvilgsnį, kuris dar labiau padidino mano dvejones dėl besielio. Man nepatiko, kaip drąsiai į visus Evanui pateiktus iššūkius žvelgiantis vaikinas staiga persimainė. 

Mums paskirtas namas buvo kiek atokiau nuo kitų. Įžengusi į nedidelį kambariuką ant lovos išvydau dailiai patiestą vakarinę suknelę, o šalia jos kaukę. Priėjusi arčiau atsargiai paėmiau ją į rankas it ši galėtų nuo bet kokio stipresnio spustelėjimo subyrėti. Puošta raudonais akmenėliais ir blizgiomis aukso dulkėmis kaukė atrodė nuostabiai. Prabangi medžiaga maloniai lietėsi prie mano šiurkščios odos.