Baltoji Ugnis (BAIGTA)

41 | Tiesos kaina

KETURIASDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- Tiesos kaina –

NESTIJA

Žvilgtelėjau į šalia sėdėjusį Evaną, kuris atsivertęs pirmąją knygą pirštu braukė per eilutes kažko ieškodamas. Vaikinas susikaupęs skaitė tekstą, kol galiausiai radęs ko reikėjo prabilo:

- Kartu su Lete ieškojom informacijos apie elemento praradimą kaip ir prašei, - trumpam metęs savo žvilgsnį į mane grįžo prie knygos. – Taigi, išsiaiškinome nedaug, tačiau elemento dingimas dažniausiai siejamas su patiriamu stresu, netektimis ir kitais žmogaus psichologinei būsenai pavojingais veiksniais.

- Ir? – paraginau Evaną tęsti, kai šis kelioms minutėms nutilo. – Kaip turiu susigrąžinti savo elementą?

- Tam gali prireikti daug laiko, - prabilo Letė.

- Aš neturiu laiko, - nepatenkintai suzyziau. – O ką radote apie besielius? Jie negali kažkaip pavogti elemento?

- Nestija, kas dedasi? – įsiterpė Aronas kurį laiką atidžiai klausęsis mūsų trijulės pokalbio. – Tu matei besielį?

- Kad ir ką ji mano mačiusi, tai tikrai ne besielis, - užginčijo mėlynakė. Išplėšusi knygą tiesiai iš Evano rankų, trumpaplaukė ėmė greitai sklaidyti jos puslapius. Na tikiuosi ji nesuplėšys tos knygos, nes man jau nervai neatlaikys, jei išgirsiu kažką skundžiantis.

Trumpam žvilgtelėjau į Evaną, kuris akivaizdžiai nesitikėjęs, tokio įžūlaus poelgio iš merginos primenančios išauklėtą damą, sėdėjo pakėlęs antakius kiek pražiota burna. Vos susilaikau nesusijuokusi. Melvė taip pat pilna staigmenų, pagalvojau.

- Besieliai yra pilko pavidalo būtybės galinčios pašalinti galias, taip nužudant jos turėtoją, tačiau jų jie nevagia, - paaiškino ji.

Prisiminiau, kaip laukymėje priešais mane išniro juoda dėmė. Dabar ji nebeatrodė, tokia jau nematyta. Staiga prisiminiau, kaip toje pačioje vietoje koviausi su sargybiniais ir vieno iš jų akyse pamačiau tą pačią tamsumą sklaidžiusią aplink mane. Ar ji priklausė man? Nejaugi galėjau pati iš savęs atimti galingiausią ginklą vykdama į tokią pavojingą kelionę? Tačiau šie klausimai taip ir liko garsiai neištarti ir neatsakyti. Privalėjau surasti močiutę. Ji tikrai žinos, ką turėčiau daryti.

- Gerai. Ačiū už pagalbą, - pasistengiau išspausti kuo nuoširdesnę šypseną. Tačiau, rodės, ja niekas nepatikėjo. – Einu iki tualeto, tuoj grįšiu.

- Eime, palydėsiu, - pasišovė padėti Aronas. Jau ruošiausi užginčyti tokį jo pasiūlymą, nes nebuvau maža mergaitė, negalinti savo jėgomis nė tualeto rasti, bet mane nutraukęs Aronas nepriėmė neigiamo atsakymo. Nežymiai linktelėjau pasiduodama. Neturėjau nei menkiausio noro su kažkuo ginčytis dėl menkniekių.

Pakilę nuo apskrito medžio staliuko patraukėme išėjimo link. Vaikinas it tikras džentelmenas pravėręs duris pro jas praleido mane pirmą.

- Ačiū, - padėkojau.

- Už ką? – sutriko Aronas. Trumpam stabtelėjau, kad galėčiau jis galėtų mane pasivyti.

Aš nebuvau tikra už ką iš tikro dėkojau jam. Ar už, tai, kad šis visiškai manęs nepaliko ir vis dėlto rašė man laiškus, ar, jog bandė padėti, ar už duodamą laiką susivokti ką jam jaučiau iš tiesų.

- Už viską, - truktelėjau pečius nesumodama ką atsakyti.

Dairiausi ieškodama, kokios lentelės ar ženklo. Velnias, galėjau bent Letės paklausti, kur čia kas pastatyta. Tačiau tuo pačiu metu mėgavausi išsiilgta Arono draugija. Tarp mūsų tvyrojusi tyla buvo labiau maloni, nei nejauki.