Baltoji Ugnis (BAIGTA)

43 | Oro valdytoja

KETURIASDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

– Oro valdytoja –

NESTIJA

Pirmasis sureagavo Evanas. Šis truktelėjęs man už rankos pakėlė mane nuo kėdės. Jo pavyzdžiu pasakė ir Letė su Aronu. Mergina nė kiek nepasimetusi nėrė į bibliotekos gilumą kartu nusitempdama ir Aroną.

- Ieškodamas knygos mačiau gerą slėptuvę. Eime, - Evanas paragino kuo greičiau pasijudinti.

Nesipriešinau vedama, nes baimė užgožusi protą neleido logiškai mąstyti. Nerimavau dėl draugų, o ne dėl savęs. Jie man padėjo, kad ir kokių blogybių pridariau. Nenorėjau, jog dėl to kažkas nukentėtų.

Ėjome tarp įvairių knygų lentynų, kai netikėtai pasukę atsidūrėme nedidelėje slaptavietėje. Tai buvo siauras koridorius paslėptas storų knygų lentynų. Jei būčiau čia ėjusi viena nė nebūčiau pastebėjusi šios vietos.

Pro siaurus tarpelius virš knygų sklindanti šviesa šiek tiek apšvietė mūsų slėptuvę. Dėl itin mažai vietos stovėjome kartu su Evanu prisispaudę vienas prie kito. Čia nebuvo vietos nė pajudinti kojai, o tuo labiau ištiesti ranką.

Paslapčiomis stebėjau žalias Evano akis, kurios apšviestos blausios saulės šviesos spindėjo. Tyrinėjau kiekvieną vaikino veido bruožą bandydama nuspėti apie ką dabar jis mąsto. Tačiau ramus rudaplaukio veidas nieko man neišdavė.

- Patinka ką matai? – tyliai sušnabždėjo man prie ausies Evanas.

Ar aš jau minėjau, jog nekenčiu jo? Durnius.

Susigėdusi, kad buvau prigauta, nuraudau ir nuleidau galvą. Nuodugniai analizavau savo jau baigiamus nudėvėti juodus sportbačius. Šiuo metu tai atrodė pats geriausias sumanymas mano gyvenime.

- Ei, aš tik pajuokavau, - plačiai nusišypso žaliaakis pakeldamas mano galvą už smakro. – Aš irgi noriu pažiūrėti į tave.

Laikausi iš paskutiniųjų, kad nenutraukčiau mūsų susijungusių žvilgsnių. Spėju ėmėm žaisti akių karą, kai jį nutraukė netoliese pasigirdę artėjantys netolygūs žingsniai. Iš šios vietos, rodės, girdėjosi viskas. Neprireikė nė mano ypatingos klausos, jog suprasčiau, kad kažkas ėjo tiesiai link mūsų.

Iš siaubo išplėčiau akis, jog šios atrodė tuoj pabėgs nuo manęs. Evanas taip pat ėmė nerimauti. Nebyliai, vien lūpomis paklausiau vaikino ką darysim dabar, tačiau atsakymo nesulaukiau. Tamsiaplaukis pridėjo savo pirštą man prie lūpų liepdamas tylėti. 

Ėmiau pergyventi dar labiau, kai prisiminiau, jog mano elementas magiškai dingo, o prieš suaugusįjį ar tuo labiau treniruotą ir kovoms paruoštą sargybinį neturėjau jokių šansų kovoje. Net ir Evanas vargu ar atsilaikytų čia įkalintas su manimi.

- Nestija! – po akimirkos išgirdau Letę šaukiant mano vardą. - Evanai!

Jau ruošiausi atsiliepti, kai Evanas vėl pridėjo savo pirštą man prie lūpų paliepdamas tylėti. Suraukusi antakius laukiau kol vaikinas paaiškins kas po velnių čia dėjosi, tačiau rudaplaukis tik nusisuko ir kaip įmanoma atsargiau išlindo iš siaurojo koridoriaus. Atsidusau iš malonumo galėdama laisvai palankstyti užtirpusias kojas.

- Štai kur jūs, - su palengvėjimu balse apsidžiaugia Letė. – Visur jūsų ieškojome.

- Tai kas aplankė biblioteką? – lysdama lauk iš slaptavietės pasidomėjau.

Neįsivaizduoju, kaip tarp lentynų sutilpome abu, mat bandydama išeiti užkliuvau už lentynų kokį kelioliką kartų ir vos neįstrigau ne ten padėjusi koją. Tačiau tai ir liks paslaptimi, nes vien prisiminusi tas kelias minutes kartu su Evanu, mane iškart išpildavo karštis.