Baltoji Ugnis (BAIGTA)

46 | Nekviesti svečiai

KETURIASDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Nekviesti svečiai -

DERENAS

- Ir vėl tu, - nors mano ištarti žodžiai turėjo nuskambėti kaip nemalonus priekaištas, palikę mano lūpas jie virto draugišku pasisveikinimu. Negalėjau sulaikyti mažo šypsnio išvydęs Sintiją. Šiandien ji jau buvo paslėpusi ausis, kitaip nei aną vakarą, neturėjo to milžiniško pūkuoto šaliko ir atrodė panaši į jos išgalvotąją Melisą. Tačiau tai nebuvo Melisa. Sintijos akyse kaip visada degė ta drąsos, išdidumo ir garbės liepsnelė, kurios neturėjo Džonsono padėjėja. Nesupratau savęs, kodėl vis lyginau šias dvi skirtingas asmenybes.

- Atvykau su svarbiu reikalu, - nežymiai šyptelėjusi tuoj pat nustatė tapačią dalykinę veido grimasą ir jos šypsena išgaravo kartu su mano nuotaika. – Besielis jau jūsų laukia.

- Gerai. Iš kur jis viską žino? – suglumau. Tas žmogus žinojo vos ne kiekvieną mano žingsnį. Ar jis galėjo matyti ateitį? Apie besielius žinojome tiek mažai, kad žinių nepakaktų nė keliems sakiniams parašyti. Jų išvaizda blanki, rodos, be jokių kitų spalvų išskyrus pilką. Gebėjo persikelti iš vienos vietos į kitą kaip ir apdovanotojų šokliai, tačiau besieliai nebuvo tokie kaip mes. Ir būtent čia užsibaigė mano žinios. Visą tūkstantmetį niekas nebuvo akis į akį susidūręs su šia rūšimi. Nuo pat perversmo ir nesibaigiančio karo laikų pradžios jie įsikūrė laisvosiose žemėse, kur joks prašalaitis neįkėlė savo kojos. Ir aš būsiu tas, kuris pakeis mūsų istoriją. Sugriaus visas sienas, kad tik apsaugotų savo žmones.

Laukdamas atsakymo įdėmiai pažvelgiau į Sintiją. Valdovė nežymiai papurčiusi galvą dingo taip pat greitai kaip ir atsirado. Automobilyje liko tik jos gaivus gėlių kvapas.

Norėjau ant jos pykti, kad slepė nuo manęs tiek daug dalykų, tačiau tuo pačiu troškau ją apkabinti, taip kaip ji apkabino mane aną vakarą. Širdis geidė uždrausto vaisiaus, o protas liepė išlikti bejausmiu karaliui, kuriam negali trukdyti jokie kvaili jausmai ir prisirišimai prie žmonių.

Ruošiausi paklausti Kailo apie tai ką girdėjo, kai mūsų automobilis ėmė cypdamas stoti. Į jo šoną kažkas stipriai rėžėsi. Sudužusio lango šukės pabiro ant mūsų skaudžiai smigdamos į rankas. Kiekvienas dūris kūrė milžinišką skausmą. Jutau kaip mano kakta ima bėgti šiltas glitus skystis.

- Kas po velnių čia dedasi?! – vos nesikeikdamas piktai surėkiau.

Ant manęs užvirtęs, spėju, automobilio stogo gabalas neleido nė krustelėti. Prispaustos kojos ėmė tirpti, o sužeistos rankos nepasidavė verčiamos padėti. Kiek leido mano nepatogi pozicija kryptelėjau į šoną ieškodamas Kailo. Vaikinas atrėmęs galvą į stiklą, suglebęs gulėjo ant išplėštos sėdynės. Akimirką, net pamaniau, jog šis nekvėpavo, tačiau jo kūnui neramiai sujudėjus, atsidusau iš palengvėjimo. Jis gyvas.

- Kailai! – riktelėjau bandydamas kažkaip jį greičiau pažadinti. – Kailai, po velnių, pabusk!

Žinojau, kad turėjau kažko imtis antraip mūsų laukė tikrai ne koks likimas šioje laužo krūvoje. Automobilis gali bet kurią minutę sprogti, o už šių metalinių sienų nežinia, kokie dar tykojo pavojai. Negalėjome šiaip sau į kažką taip stipriai atsitrenkti, jog iš automobilio liktų vien tik laužo krūva.

Dar kartą pajudinęs rankas pagaliau sulaukiau atsako. Nors vidus skendėjo tamsoje, šiaip ne taip apčiuopomis suradau stogo kraštą bandydamas jį nukelti nuo savo kojų, tačiau dėl mano glitaus kraujo delnai vis slydo nuo metalo nespėdami nė įsitvirtinti. Jaučiau kaip aštrūs kampai be gailesčio pjaustė mano rankas.