Baltoji Ugnis (BAIGTA)

8 | Pajausk skausmą

AŠTUNTAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Pajausk skausmą -

DERENAS

Išėjęs iš laiptinės į pirmo aukšto koridorių akimis susirandau vis dar lūkuriuojantį Kailą. Sargybinis nusilenkė mane pamatęs, tačiau dabar tam netuėjau jokios nuotaikos. Priėjęs sugriebiau jam už apykaklės priremdamas vaikiną prie sienos. Jaučiau kaip Kailo širdis ėmė trankytis iš išgąsčio, o akys apsigaubė baime. Šyptelėjau suvokęs, kad jis bijojo manęs.

- Pasirūpink, kad Elingtonas daugiau nė kojos neiškeltų iš šios pilies dalies, - suurzgiau.

- Ge...gerai, - sumikčiojo. – Jūsų Didenybe.

Paleidęs jį iš savo gniaužtų pasiruošiau eiti pirmyn, tačiau stabtelėjau prisiminęs ką dar ruošiausi pasakyti. Mintyse ir vėl vaidenosi kraupus Elingtono riksmas, grasinimai ir keiksmai.

- Jei reikės – nužudyk jį, - atsisukęs pro petį įsakiau, o pats nuskuodžiau į savo kambarį.

Nė nenustebau, kai įėjęs į kambarį, radau ant lovos sėdinčią seserį. Mergina pašoko ant kojų vos pamačiusi mane. Nutaisė tą reiklią ir įsakmią veido miną atsistodama priešais mane. Iškart į akis krito, kad netvarkingasis kuodelis jau sutvarkytas ir ji vilkėjo deramą princesės suknelę.

Suraukiau antakius jau numanydamas, ko ji manęs prašys. Dabar neturėjau tam laiko. Apskritai, šiuo metu, stingau jo viskam.

- Matau jau išmetei tą juokingą iš gėlių padarytą suknelę, - nusijuokiau tikėdamasis, kad Liusija pamirš dėl ko čia atėjo.

- Ką? – aiktelėjo sesuo. – Esi tikras šunsnūkis, Derenai!

- Ačiū už komplimentą, Jūsų Šviesybe, - pasišaipiau pamėgdžiodamas jos rytinį reveransą.

- Tai net nebuvo panašu į komplimentą, durniau, - piktai suspigino akimis į mane. - Na šiaip ar taip, užsukau tik pranešti, kad šiandien vyks pirmasis pavasario šventės koncertas, kuriame dalyvauju ir aš.

- Liusija, - kreipiausi į seserį norėdamas, jai paaiškinti, kad tikrai negalėsiu sau leisti tokios prabangos ir dar būtent tokiu metu ateitį į kažkokį koncertą, bet mergina tik papurtė galvą leisdama suprasti, jog nepriims neigiamo atsakymo.

- Tu man skolingas bent tiek, - liūdnai šyptelėjo ji. – Aš suprantu tave, bet tikiuosi, kad atvyksi. Jei ne dėl manęs, tai bent dėl mamos. Jai nepatiktų, kad sėdėtum užsidaręs pilyje, per savo mėgstamiausią šventę.

O tada ši pasišalino iš kambario, kartu palikdama dar daugiau priežasčių nekęsti savęs. Nebegalėjau taip gyventi. Privalėjau kažką keisti ir pradėti elgtis kitaip arba neteksiu ir jos. Ji išvyks, taip kaip ir padarė jos brolis. Liusija yra pakankamai didelė, kad sugebėtų išgyventi ir be manęs.

Aš susimoviau. Taip stipriai, kad nė pats nesuvokiau, kaip ištaisyti žalą. Tačiau žinojau vieną - pažadas seseriai – šventas dalykas, net ir tokioje padėtyje. Su taryba ir Elingtono kaltinimais susitvarkysiu vėliau.

Nutaisęs dirbtinę šypseną žingsniavau į miesto šventę. Atsidūręs rūmų kieme nebyliai pasisveikinau, linktelėdamas galvą, su prekybininkais ir kitais miesto gyventojais, su kuriais prasilenkiau. Pagrindine gatve vaikščiojo visus dešimt kartų daugiau žmonių nei prieš kelias valandas.

Prekyba šiuo metu didžiausia ir pelningiausia. Per likusį pusvalandį pardavėjai stengėsi įkišti šiandienos paskutines prekes, o kiti jau skaičiavo nemenką uždarbį. Tiek sostinės, tiek miesto svečiai iš aplinkinių gyvenviečių, su šypsenomis veiduose, būriais traukė užsiimti vietų prie scenos. Pavydėjau jiems. Taip baisiai, kad net nenutuokiau, kad toks jausmas egzistavo manyje. Jų pečių neslėgė visos karalystės likimas. Jie nė nenutuokė apie kilusį milžinišką pavojų jų gyvybėms. Siena, skyrusi dvi karalystes, su lyg kiekviena diena silpo ir magiškas laukas, saugantis nuo įsibrovėlių, galėjo bet kurią minutę išnykti. Todėl aš ir dėjau tiek daug vilčių į planą, už kurį buvo atsakingas Elingtonas. Karalystės išdavikas, kaip pasirodo, neturėjo nė žodžio, ką pasakyti apie savo išvyką į Saulės karalystę.