Baltoji Ugnis (BAIGTA)

18 | Nepamirštas skausmas

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Nepamirštas skausmas -

DERENAS

Jos tamsių akių žvilgsnis susikoncentravo ties manimi. Žinojau, jei jos rankų nepuoštų tos magiškos apyrankės, jau seniai būčiau klūpojęs jos vietoje.

- Jūs mus išvarėte. Mes norime teisingumo, - po trumpos tylos prabilo jauniausioji.

Jos balsas virpėjo, o veidas išbalęs it balčiausias popieriaus lapas. Ji nebuvo tokia savimi pasitikinti, kaip pirmoji. Įdėmiai nužvelgiau merginą. Ši vilkėjo šių laikų rūbus, juodi pečius siekiantys plaukai krito jai ant veido. Ji buvo labai panaši į trečiąją raganą, kuri galėjo būti jos motina arba sesuo. Jauniausioji nepanaši į kitas dvi Efijų palikuones, neatrodė ir galinti pražudyti šimtus gyvybių. Tačiau ji stovėjo čia ir reiškias pirmas įspūdis galėjo būti klaidingas. Kad ir kaip gaila būtų tai ištarti. Jauni žmonės kartais pasirinkdavo netinkamą kelią, taip sugadindami visą savo gyvenimą. Kvailystė. Norėčiau jai galėti, kaip nors padėti. Bet šioje vietoje tai mano rankos surištos.

- Ne taip reikia siekti teisingumo, - atsidusdamas papurčiau galvą.

Nekenčiau visos šios situacijos. Norėjau, tiesiog maldavau, kad viskas greičiau užsibaigtų.

Palikau ramybėje drąsiausiąją ilgaplaukę ir apėjau ratu aplink ją, taip atsidurdamas šalia kalbėjusiosios. Mergina dar labiau susigūžė. Jaučiau, kaip greitėjo jos širdies plakimo dažnis. Tamsios mintys ėmė man šnabždėti į ausį, kaip galėčiau ją sustabdyti vos vienu stipriu galios spustelėjimu. Tokio pasiūlymo iškart atsisakiau. Kas po galais dedasi su manimi. Aš ne budelis, net ir tokioje situacijoje.

- Felicija! Patylėk, - sušnypštė trečioji.

Jau ruošiausu atsisukti į ją, bet tuoj pat prabilo ir pati Felicija ignoruodama raganos perspėjimą. Neprotinga.

- O kaip? Kankinti? - iš visų jėgų stengėsi suvaldyti savo drebantį balsą.

Na ir įžūli pasirodė esanti mergiotė. Suerzintas jos atsikalbinėjimo sugriebiau jai už kaklo priremdamas ją prie sienos. Trumpaplaukės lūpas paliko tylus aiktelėjimas ir skausmo dejonė. Merginos akys bėgiojo po visą patalpą nerasdamos sau vietos. Felicija vengė mano žvilgsnio. Šyptelėjau. Vadinasi tikrai bijojo.

- Jis nepasiekiamas krauju. Nužudydama šimtus nekaltų gyvybių nepasieksi nieko. Tik dar didesnį pasibjaurėjimą tavo rūšimi, - paskutinį sakinį sušnibždėjau jai prie ausies.

Atleidžiau pirštus laikiusius jos kaklą ir atsitraukiqu. Mergina suklupo ir stengdamasi įkvėpti kuo daugiau oro ėmė žiaukčioti.

Troškau čia ir dabar taip imti ir palikti sosto menę. Niekada negrįžti. Niekada.

- Mūsų jau ir taip nekentė, - atkirto Felicija pakilusi nuo žemės. - Tai kerštas.

- Kerštauji dėl savo padarytų klaidų? - prunkštelėjau.

Akimirką jos veide galėjau išvysti netikėtą pasimetimą, bet mergina, tarsi, nustūmusi visus prieš tai jaustus jausmus, be jokių emocijų pažvelgė į mane.

- Atėmei iš manęs mano šeimą. Dabar atėmiau taviškę! - suklykė it pamišusi ligonė ir šoko mano pusėn. Per plauką spėjau pasitraukti į šalį.

- Kailai! - riktelėjau. Sargybinis it viesulas įlėkė į salę. - Parūpink šioms viešnioms pačią geriausią vietą mieto aikštėje.

- Jūsų Didenybe, kaip suprasti? - sutriko vaikinas. Atrodė, net akimirką sulaikė kvapą.