Baltoji Ugnis (BAIGTA)

40 | Atimti laisvę

KETURIASDEŠIMTAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Atimti laisvę -

DERENAS

Vienas po kito krito priešų kūnai nuo mano stiprių smūgių ir kirčių. Nors mane ir kamavo nemenkas nuovargis, iš paskutiniųjų stengiausi sukaupti likusias jėgas ir judėti pirmyn. Nebuvau bebaimis kaip mane visi įsivaizdavo. Visos fobijos mane žlugdė ir kankino taip pat skaudžiai, kaip ir artimo mirtis. Bijojau mirti negarbingai, neišgelbėjęs savo karalystės, nes žinojau, jog mano vietą užėmę žmonės ją sužlugdytų, parduotų ir išduotų. Visomis savo jėgomis, kiekvieną minutę, vis galvojau ar nebuvo kitos išeities. Ką galėjau padaryti kitaip ir ar išvis egzistavo tas kitas būdas. Taip pat nė nedrįsau pagalvoti ką daryčiau jei netekčiau ir savo brolio.

Visai netikėtai suvokiau sukilėlių tikslą. Nors jie ir siekė mane nuversti nuo valdžios, tačiau kokia iš to būtų nauda, jei po manęs eilėje į sostą rikiuotųsi dar du asmenys. Jiems jau pavyko nužudyti princesę. Kitas jų taikinys buvau tikrai ne aš, o likęs princas.

- Tai tik dėmesio atkreipimas! – riktelėjau šalia besikaunančiam Kailui. Vaikinas sutrikęs kiek stabtelėjo, tačiau puolantys raudonieji privertė tęsti kovą.

- Ką turite omenyje, Jūsų Didenybe?

- Bandydami išlaisvinti visiškai nereikšmingus kalinius jie tik nukreipia dėmesį nuo to į ką iš tikro turėtume susitelkti. Jie nenori sustabdyti karo. Jie ieško mano brolio, - ir štai vienintelį kartą po jo išvykimo visa širdimi meldžiausi, kad tik jis sugrįžtų. Naivus paauglys per stipriai visais pasitikėjo ir tik aš galėjau jį apsaugoti.

Išsiblaškęs ir paskendęs savo mintyse nė nepastebėjau, kaip prie manęs prisiartinęs sukilėlis ruošėsi man smogti. Tačiau pačiu laiku į pagalbą atskubėjęs Kailas atmušo jo smūgį kalaviju ir suvarė jo ašmenis vyrui į pilvą. Raudonasis susiėmęs už žaizdos krito ant žemės. Jo marškiniai greitai nusidažė juodu krauju paženklindami dar vieno apdovanotojo mirtį.

- Ne pats geriausias metas galvoti apie kitus, o ne apie savo gyvybę, Jūsų Didenybe, - kreivai šyptelėjęs Kailas nužvelgė patalpą, o aš kartu su juo. Tolumoje pastebėjęs vieną iš savo taikinių – Danielių – piktai suspaudžiau lūpas. Žmogaus, kuriuo besąlygiškai pasitiki, išdavystė pati skaudžiausia.

- Kur tas nevykęs, pusiausvyros nenulaikantis sargybinis atsisakantis vykdyti mano įsakymus? – prisiminęs, jog dar prieš porą dienų šis jaunuolis vos sugebėjo tinkamai nusilenkt ir atiduoti pagarbą, o ką bekalbėti apie pastovų atsikalbinėjimą, dabar drąsiai kovėsi šalia manęs ir išgelbėjo mano gyvybę.

- Jis užaugo.

Toks trumpas Kailo atsakymas mane puikiausiai tenkino. Karas keitė žmones. Atėmęs kito žmogaus gyvybę niekada nebebūsi tas pats asmuo, kuriuo gimei. Tai buvo viena iš daugelio priežasčių, nuo kurių norėjau apsaugoti savo seserį ir brolį leisdamas jiems išvykti, o dabar dėl to paties troškau, kad jis sugrįžtų.

Susitelkęs ties savo taikiniu broviausi pirmyn ir iš eilės šalindamas visas kliūtis. Danielius taip pat kaip ir Džonsonas buvo puikus karys, tačiau aš pranokau jį. Stebėdamas, kaip vyras be jokių jausmų nužudė man ištikimą kareivį stipriai suspaudžiau kardo rankeną nevaldydamas kylančio pykčio.

Mano kelyje pasitaikiusiai šlykščiai išdavikų žudymo mašinai visiškai nepasisekė. Sukaupęs savo mintis į vieną vietą ėmiau kurti tamsiąją iliuziją, kurią pasiunčiau tiesiai į sukilėlio galvą sukeldamas laužomų kaulų iliuziją. Vyras, tikriausiai naudodamasis savo galia, stengėsi savo mintis atkisti nuo manųjų, bet tam jau buvo per vėlų. Jis dar bandė teleportuotis iš mano kelio, kai išblukęs jo kūnas vėl įgavo spalvą ir suklikęs iš skausmo krito ant šalto grindinio. Nerviniais jo impulsai į smegenis siunčiau vis didesnį kiekį netikrų nuodų, bet žmogaus protą buvo lengva paveikti. Įtikinti, kad melas tai tiesa. Apgauti, jog jam lūžo visi kaulai. Raudonasis krito negyvas pats sau suvaręs savo durklą į širdį, kad netektų daugiau nė sekundės ištverti to pragariško skausmo, kurį sukūriau.