Baltoji Ugnis (BAIGTA)

30 | Sunku pamiršti

TRISDEŠIMTAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Sunku pamiršti -

DERENAS

Įdėmiai žvelgiau į tėvų draugo Džonsonio tamsias akis. Šis vyras mums su Liuse atstojo antrąjį tėvą. Mes tikėjome juo ir pasitikėjome. Nė karto nedrįsau abejoti jo veiksmais ar žodžiais, todėl būtent šią akimirką tikėjausi būtent to paties iš jo – neabejoti mano sprendimu. Gerbiau jį taip pat kaip gerbė ir mano tėvai ir visos karalystės žmonės. Galbūt jis ir būtų geresnis karalius nei aš, tačiau jau tūkstančius metų karalystės laikėsi tų pačių taisyklių, kurios skelbė, jog įpėdinis yra renkamas pagal kraujo liniją ir amžių.

Lorinsas atsidusęs suraukė kaktą trumpam mesdamas nepatenkintą žvilgsnį į mane. Sunėręs ranka ties krūtine galiausiai išsitiesė ir pakėlė akis į mane.

- Sutinku, - linktelėjo galvą dalykiškai šyptelėdamas.

- Puiku, - atsakiau jam tuo pačiu. 

Aš nė kiek nesijaudinau, o nuo pečių nukritusi dar viena išspręsta bėda leido ramiau atsikvėpti. Žinojau, kad manęs dar laukė visa krūva problemų, kurios buvo kelis kart rimtesnės ir sunkesnės, tačiau žengtas pirmasis žingsnis link pergalės suteikė daugiau jėgų kovoti. O turėjau įveikti ne tik šviesiųjų kruviną siekį nušluoti mano karalystę nuo žemės paviršiaus, bet ir su sukilėlius, kurie vis dar atrodė, tokie pat nerealūs ir išgalvoti, kaip ir taika su Saulės karalyste.

- Galbūt tau taip ir neatrodo, Derenai, bet Darija ir Markusas tavimi didžiuotųsi, - šiltai nusišypsojo Džonsonas. Kiek atpalaidavęs pečius šis žvelgė į mane tuo pačiu tėvišku žvilgsniu, kurio taip pasiilgau.

- Jau seniai negirdėjau, kad kas taip vadintų mano tėvus. Visiems jie tebuvo tik karalius ir karalienė, - liūdnai viptelėjau nuleisdamas žvilgsnį į kilimą, kad tik nesutikčiau vyro akių. 

Aš vis dar su skausmu širdyje prisiminiau tuos siaubą keliančius įvykius. Net šiurpas per nugarą perbėgo, kai prieš akis iškilo kraujo spalvos ryškiai raudonose liepsnose paskendusi karališkoji karieta. Kaip lėkiau kiek kojos leido link jos, o dūmai griaužiantys mano ašarotas akis neleido visko gerai matyti. Tačiau aš jaučiau. Jie buvo mirę ir niekas negalėjo jų prikelti. Net ir mažo berniuko širdis žinojo, kad tai yra pabaiga ir jog nieko jis negali pakeisti. Absoliučiai nieko.

- Priimdamas karūna pasiimi ir pareigą savo karalystę statyti pirmiau visko, - po akimirkos prabilo Džonsonas. 

Kad ir kaip nenorėjau su juo sutikti, žinojau, jog jis sakė tiesą. Su neapsakoma valdžia ateina ir kaina. Bet užmokestis per didelis. Jis viršija visas galimas normas. Ir niekam tai nerūpi.

Kiekvienas kovoja pats už save dėl geresnės vietos ant šios krauju suteptos žemės. Tokia jau tiesa. Skaudi ir žiauri. - Pats turi atsisakyti visko, jog tavo žmonės turėtų, tai ko visi nusipelnė – laimę ir gerą gyvenimą.

- Jei jie nebūtų priėmę karūnos, dabar sėdėčiau kartu su jais, - vis dar nedrįsau pakelti akių. Tiesiog negalėjau. O galbūt ir nenorėjau pasirodyti silpnas. Valdovas apsimetantis bebaimiu tamsos karaliumi, tačiau giliai savyje turintis stiprius jausmus, dėl kurių tiek daug kartų nukentėjo ne tik pats, bet ir žmonės aplink jį: jo brolis, sesuo, karalystės žmonės. Aš tai puikiai supratau. Žinojau, jog turėjau keistis, neturėti jokių silpnybių, o šeima buvo būtent tokia. Tai ir buvo mano tėvų klaida, iš kurios aš nepasimokiau. Dariau lygiai tą patį – per stipriai prisirišau prie prisiminimų, savo jausmų. Turėjau dar tą pačią minutę vos tapęs karaliumi išsiųsti savo seserį ir brolį į saugią vietą, po mūsų tėvų nužudymo. Bet buvau naivus ir tikėjau, kad galiu juos apsaugoti. Tiesa visai kitokia. Ir ją pirmasis suprato mano brolis pradingdamas karalystės minioje. Pykau ant jo ir niekada to neslėpiau. Likau įskaudintas. Tačiau geriau kentėsiu aš, o ne mano šeima, nes tik jis vienas man liko. Galbūt aš jo daugiau niekada ir nebepamatysiu, bet širdyje visada žinosiu, jog jis gyvas ir sveikas. O tai yra visų svarbiausia. – Jie būtų gyvi, jei ne ta prakeikta karūna.

- Ir kodėl tu tuo tikras? – prunkštelėjo vyras. 

Pakėlęs galvą akis į akį susidūriau su jo tamsiomis akimis, kurios atspindėdamos šviesą, rodos, dar labiau gręžė mane. Būtent šio žvilgsnio visada vengiau. Prieš jį neatsilaikydavo net mano tėvas. Taip būtent veikė jo gebėjimas. Džonsono galia priversdavo sakyti tiesą, ištempdavo net slapčiausias paslaptis į dienos šviesą. Niekas negalėjo nuo to pasislėpti. Mano gebėjimas taip pat nelabai kuo gelbėjo prieš jį. Pastatyta apsauginė siena jam tebuvo tik menka kliūtis.

- Apie ką tu? – sunkiai nurijau burnoje susikaupusias seiles. Man nepatiko link kur suko mūsų pokalbis.

- Jog jie buvo nužudyti. Kas tau taip pasakė?

- Tai akivaizdu. Jie nenorėjo karo lygiai taip pat kaip ir aš, todėl šviesieji nutarė, kad juos reikia pašalinti. Aš pats mačiau, kaip degė jų karieta! – nebeištvėręs išrėkiau visą tiesą. Niekas nežinojo, kad tą naktį aš ten buvau ir viską mačiau.

- O ar niekada nepagalvojai, kad tamsiųjų rankos gali būti suteptos jų krauju? – neatlyžo Džonsonas. Jo juodų kaip tamsa akių žvilgsnis vis giliau skverbėsi į mano galvą. Iš paskutiniųjų laikiausi ir priešinausi jo gebėjimui, tačiau su kiekviena sekunde, tai padaryti darėsi vis sunkiau ir sunkiau.

- Jie juos mylėjo! – užsimerkęs surėkiau.

- Jie mylėjo ir tave. Iki tol, kol nepradėjai sekti savo tėvų pėdomis, - jaučiau kaip Lorinsas žengia dar vieną žingsnį arčiau manęs.

- Nustok naudoti savo galią ant manęs, Džonsonai! – piktai suriaumojau. – Arba prisiekiu...

- Ką tu slepi, Derenai? Ar geriau paklausti, ką nori apsaugoti? – nutraukė mane jis. Net ir nustojus veikti jo gebėjimui, aš vis dar nedrįsau pramerkti savo akių, nes jis per daug gerai mane pažinojo. Džonsonui nereikėjo jokio gebėjimo, jog suprastų kada meluodavau.

- Aš nieko neprivalau tau aiškinti. Esu tavo karalius ir privalai mane gerbti, - piktai riktelėjau, galiausiai viršų paėmus mano tamsiajai pusei stryktelėjau ant kojų ir sukaupęs visas jėgas nukreipiau visą pagiežą į vyrą sukurdamas milžiniško skausmo iliuziją. Nors mano galios jo neveikė taip kaip paveikdavo kitus, tačiau Lorinso veide galėjau matyti skausmą. Pikdžiugiškai šyptelėjęs pasitaisiau savo marškinių apykaklę ir patraukiau link išėjimo.

- Aš noriu tau padėti!

- Padėsi man užčiaupęs savo burną ir tyliai sėdėdamas šioje kėdėje, kol manęs nebus, - paskutinį kartą žvilgtelėjęs į sutrikusį Džonsoną išėjau pro salės duris atsidurdamas visai ne ten kur norėjau.

Tai nebuvo koridorius esantis šioje pilyje. Jis buvo visiška priešingybė mano pilyje esantiems. Šios – akį rėžiančių šviesių spalvų dažais nudažytos sienos, smaragdo siūlais išaustas prabangus kilimas – rėkte rėkė, kad pakliuvau į nepažįstamą vietą.

Įtariai nužvelgęs viską aplink save sustojau ties priešais mane kabančiu paveikslu. Ausiniuose rėmuose įrėmintas ranka tapytas piešinys kėlė dviprasmius jausmus. Spalvų margalynėje galėjau įžvelgti gausybę įvairių žmonių. Jie buvo tokie panašūs, tačiau tuo pačiu tokie skirtingi. Kiekvienas jų atstovavo savo rūšį. Nuo valdytojo iki apdovanotojo, nuo Efijų iki magų, nuo besielių padarų iki pasakų fėjų. Čia stovėjo visi. Taikiai susikibę rankomis, jie šypsojosi ir skleidė šviesą.

Netikėtai prie manęs kažkas sustojo. Nenoromis žvilgtelėjau į šalį, nes jau numaniau, kieno šis pokštas buvo.

- Malonu ir vėl tave matyti, lape.