Baltoji Ugnis (BAIGTA)

10 | Ir artimiausi gali išduoti

DEŠIMTAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Ir artimiausi gali išduoti -

DERENAS

Patyrę ne vieną sunkų sužeidimą laimėjome pirmą užpuolimą. Saulės karalystės karių buvo kur kas daugiau nei manėme iš pradžių. Jie lyg parazitai lindo iš visų pakampių.

Numetęs krauju suteptą mirtį nešantį ginklą, paniekinamai žvilgtelėjau į jau mirusį vandens valdytoją. Prisipažinsiu, jo smūgis buvo išties stiprus, tačiau toks dalykas tikrai manęs neįveiks. Per ilgai dėl visko kovojau, kad nepabaigęs to, ką pradėjau, dingčiau iš šio pasaulio.

- Kamile! – sušukau merginos vardą.

Paskutinėje vietoje, kur ją mačiau, jos jau nebebuvo nė kvapo, todėl patraukiau jos ieškoti. Prieš man dingstant ji atrodė stipriai sužeista. Nors Kamilės galia – gydyti žaizdas, vis tiek privalėjau įsitikinti, jog jai viskas gerai. Šiandien ji ne kertą išgelbėjo tiek mano, tiek mano žmonių gyvybes. Rodos, mūsų bendros kovos menų pamokos nenuėjo veltui.

Stengdamasis veltui nesižvalgyti tarp kritusiųjų kūnų, ne vieną kartą pagavau save su baime žvelgiantį po kojomis ir ieškantį pažįstamų veidų.

Kamilę pastebėjau ne iškarto. Merginą apsupę sužeistieji kantriai laukė, kol ši juos pagydys. Tokia jos galia gan reta, bet labai naudinga, todėl tokį sugebėjimą turintys žmonės dažniausiai patys nesikaudavo, o tik padėdavo kariams. Tačiau jai niekada tai labai ir nerūpėjo. Kamilė visuomet viską darydavo priešingai.

Nenorėdamas jos trukdyti ir blaškyti tiesiu taikymu patraukiau į pilies požemius. Perlipti lavonus darėsi vis sunkiau. Jie visur. O miesto aikštė skendėjo susimaišiusiame karių ir nekaltų žmonių kraujyje. Šį vakarą mirties angelai aplankė ne vieną šeimą.

- Elingtonai, - stabtelėjau išvydęs šlubuojantį vyrą. Šis lėtai atsisuko į mane, o jo emocijos, atsispindinčios veide, ėmė keistis kas sekundę. – Kokia staigmena.

- Jūsų Didenybe, - sumikčiojo pavaduotojas. – Jūs nepatikėsite, vos gyvas ištrūkau iš priešų rankų!

- Ar tikrai? – kilstelėjau antakį.

Mačiau, kaip jį gąsdino toks mano ramumas, tačiau mano jėgos seko, o ši žiurkė galvojo bėgti iš skęstančio laivo.

Neiškarto pastebėjau, kad Lorinsas sužeistas, o rūbai sutepti saviškių juodu krauju. Tikriausiai, pastebėjęs, jog žvelgiau į tas dėmes, vyras ruošėsi dėti į kojas, pasinaudodamas telepatija, bet ir šįkart sugebėjau jį sustabdyti. Nors jėgos neleido sukurti kažko itin stipraus, tų likučių pakako, kad pasodinčiau Lorinsą ant žemės.

- Spėk kieno tai darbas, - iššiepė kruvinus dantis.

Jo kraujas tikrai ne juodas. Tai raudona spalva. Jis ne tamsusis. Suknistas bjaurybė valdytojas. Ir kaip to galėjau nepastebėti? Po velnių. Sumautas mano pasitikėjimas ir atlaidumas. Velniop visą tai.

- Kaip? Kaip sugebėjai visus apgauti ir įtikinti, jog priklausai apdovanotiesiems? – užsiėmiau už galvos nesugebėdamas visko suvokti.

Netekau per daug kraujo, jog protas tinkamai funkcionuotų. Įsivaizduoju, jog dar ir kažkuris kaulas lūžo.

- Pasiųsti slaptieji kariai jau seniai sugauti ir guli giliai po žeme. Priešai žino kiekvieną tavo žingsnį. Ir jie nesėdės rankų sudėję. Jie neturi silpnų vietų. Miegok budriai, nes ir artimiausi gali smeigti peilį į nugarą. Per daug visais pasitiki ir teiki viltis, jog galbūt pavyks sustabdyti karą, šiam dar neprasidėjus, - kraupus jo juokas atsimušė į apgriuvusias pilies sienas. – Ir tik vieną ką galiu patarti – kuo greičiau surask tą merginą, kurios ieško šviesieji.