Baltoji Ugnis (BAIGTA)

2 | Kova su tamsa

ANTRAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- Kova su tamsa -

NESTIJA

Grįžau namo dar nespėjus sutemti. Eidama pro duris spėjau patikrinti savo telefoną, kuriame šviečiantis laikrodis pranešė, kad dabar pusė šešių.

Nusimovusi batus tiesiu taikymu patraukiau link laiptų vedančių į antrą aukštą, o kartu ir į mano kambarį.

- Nestija! – pavymui šūktelėjo Izabelė.

Izabelė, tai dangiško grožio tamsiaplaukė mergina valdanti žemės elementą. Ji buvo metais vyresnė už mane, todėl laisvus vakarus galėjo leisti namie, o ne alinančiose treniruotėse. Mano įseserė, viena talentingiausių žaliųjų valdytojų, pretendavo į prestižines elementų mokyklas, o po to be jokių abejonių gaus ir neblogą vietelę Saulės karalystės rūmuose. Nemalonu pripažinti, bet krūtinėje sukirbėjo juodas pavydas.

- Ko nori? – šaltai atšoviau. 

Net pati nustebau, kaip baisiai suskambėjo mano balsas, tačiau Izabelei, matyt, tai rūpėjo mažiausiai.

Kai dar buvau maža, jos šeima mane įsivaikino, todėl ji visą mano gyvenimą laikė mane įsibrovėle, sugriovusia jos vienturtės dukros gyvenimą. Izabelės tėvai dirbo rūmuose, kuriuose užėmė itin aukštas pareigas, nors ir nebuvo kilmingieji. Jų statusas leido net ir man lankyti vieną geriausių sostinės mokyklų. Per daug dėl to nedžiūgavau. Su mielu noru būčiau pasirinkusi kokį paprastesnį kampelį. Bet buvau labai dėkinga savo įtėviams už viską, ką jie dėl manęs padarė.

- Kodėl grįžai taip anksti? - mergina ėmė sekti paskui.

- Pasijutau ne kaip, - vos išstenėjau kelis žodžius pro sukastus dantis.

Ji puikiai suprato, kad erzino mane, bet tai jai buvo pramoga.

- Tau jau tikrai. Atrodai siaubingai.

Nenustebau iš Izabelės išgirdusi pašaipą. Ši mergina, vos radusi tinkamą progą, mėgo iš manęs pasijuokti. Nors gerbiau ją dėl to, kad visada rėžė savo nuomonę tiesiai į akis, niekam nepataikaudama, tačiau baisiausiai negalėjau pakęsti jos bjauraus charakterio. Tėvų išlepinta, mylimiausioji dukra, puikiausiai pritaptų karališkuose rūmuose. Izabelė gyveno auksiniame kupole nematydama kas dedasi už jo ribų. Manau, nė neverta aiškinti, kad buvau palikta kitoje pusėje. Mokykloje ši net apsimetė manęs nepažįstanti.

Vis dar jaučiau, jog Izabelė sekė man įkandin, todėl baisiausiai apsidžiaugiau galiausiai pasiekusi savo kambario duris. Net atsidusau pagalvojusi apie tai, kad pagaliau galėsiu išsitiesti savo minkštoje lovoje ir bent truputį numigti. Tačiau Izabelė, rodės, turėjo visai kitų planų nei palikti mane ramybėje. Šaunu. Tiesiog pasakiška.

Buvau apdovanota ne tik išskirtiniu baltosios ugnies elementu, bet ir itin gera klausa. Todėl ausims sugavus vis garsėjančius dar vieno žmogaus žingsnius, artėjančius link mano kambario, vos nesuurzgiau iš nepasitenkinimo. Blaiviai negalvodama, tarsi iš įpročio mostelėjau ranka, kuriai sukėlus nedidelį vėjo gūsį užsitrenkė durys. 

Ir štai taip įgijau dar vieną naują problemą, kuri, rodos, sukels man dar neregėtą kalną rūpesčių.

Sutrikusi žvelgiau į savo rankas, lyg kas su jomis būtų negerai. Kurį laiką kambaryje įsivyravo spengianti tylą, kurią vis sudrumsdavo į medinį grindinį atsimušantys žingsniai. Žvilgtelėjau į įseserę, kuri atsukusi man nugarą vis dar tebestebėjo vos prieš sekundę užsidariusias duris.