Baltoji Ugnis (BAIGTA)

15 | Kitoks gyvenimas

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- Kitoks gyvenimas -

NESTIJA

Suskambus skambučiui plačiai pravėriau klasės duris ir įžengiau į patalpą jau pilnai prisipildžiusią mokinių. Trumpam stabtelėjusi nužvelgiau visus susirinkusius. Vieni jau pradėjo dirbti porose, kiti praktikavosi savarankiškai. Čia galiojo laisva pasirinkimo teisė. Niekas tavęs nevertė bendrauti su nepažįstamaisiais ar nemaloniais asmenimis. Galėjai tiesiog pasinerti į mintis ir taip bendrauti su savo elementu.

Vos įėjus į patalpą galėjai pajusti kiek daug čia sklandė energijos. Tai vienintelė klasė, kurioje galėjai leisti savo elementui laisvai pasireikšti. Dauguma tuo naudojosi pademonstruoti savo galiai ir sugebėjimams. Bet man labiau rūpėjo tik kaip suvaldyti savo nepaklusnią ugnį. Jaučiausi lyg pradinukė tarp profesionalų. Ir už ką man teko tokia garbė būti „apdovanota" tokiu užsispyrusiu elementu?

Praeidama pro eilę mokinių stebėjau, kaip viena mergina delne pirštais vedžiodama horizontalias linijas sukūrė elektrinį žaibo kamuolį, kuris vis didėjo. Jis ėmė spraigytis nedideliais elektros žaibais kol galiausiai sprogo. Raudonplaukė tyliai nusikeikė ir viską pradėjo iš naujo. Jos elementas labai retas, oro elemento viena iš atšakų. Šiais laikais, kai valdytojai nebepaisė, kuris žmogus, kokiai tautai priklausė, atsirasdavo vis naujų elementų. Ir kodėl aš turėjau gimti būtent su baltąja ugnimi? Nelabai ką ir žinojau apie savo tikruosius tėvus. Močiutė nepažinojo mano tėvo, o ir su savo dukra nebendravo. Ji valdė ugnį, kaip ir aš, tik, kad jai pakluso raudonoji.

Keliaudama iki savo nuolatinės vietos, klasės gale, stebėjau ir kitus mokinius. Vienas vaikinas savo delnuose sukūrė nemažą vandens kamuolį, o šalia, jo draugas – ugnies. Jau numanydama, kuo baigsis šis jų triukas prikandau lūpą, kad tik ko nepasakyčiau. Vaikinai apsikeitė savo elementų kamuoliais, kai vandens valdytojas vos palietęs raudonas liepsnas skaudžiai nusidegino. Esmė šio beprotiško žaidimo – apsisaugoti nuo kito elemento sukeliamos žalos. Deja, norėdamas įvaldyti šį dalyką turėjai treniruotis daug metų. Ir tikrai, nepakaks pasėdėti kelis kartus klasėje, jog išmoktum.

Sėsdamasi ant žemės sukryžiavau kojas ir šalia numečiau savo kuprinę. Teiža sakė tiesą, kad mokytoja nuolatos vėluoja. Tačiau koks man skirtumas. Vos ši paskirs užduotį aš ir vėl, kaip ir kiekvieną eilinę dieną, susimausiu.

- Labas rytas, - į klasę įėjo jauna moteris ir entuziastingai pasisveikino. – Kaip laikotės? Šiandien norėčiau, kad per šias kelias valandas išmoktumėme savo elementu sukurti apsauginį lauką. Tik truputį reikės palaukti, nes turiu išdalinti karaliaus dovanas ir...

Atrodo visi garsai išnyko, kai netikėtai už mokytojos pasirodė ir vėl tas pats šešėlis, įgavęs pilną katės formą. Pati moteris, tarsi nieko nematytų, toliau apie kažką kalbėjo ir galiausiai paliko patalpą. Dabar šešėlis slinko siena, palikdamas keistus nesuprantamos kalbos užrašus. Bet nespėjus nė geriau įsižiūrėti į juos šie tuoj pat išnykdavo . Susikaupusi akimis sekiau juodą figūrą. Ši be jokio tikslo judėjo tai pirmyn, tai atgal. Ištiesusi rankas į priekį pasiruošiau gynybai, jei paaiškėjus, kad šis šešėlis pavojingas galėčiau greitai imtis, kokių nors veiksmų. Nors tai ir tebūtų beprasmis ugnies svaidymas ar spoksojimas.

Juodoji katė priartėjo pavojingai arti manęs. Tačiau ši tik apsuko ratą aplink mane ir staigiai nuskuodė link durų. Prie išnykdama dar pavizgino uodegą tarsi norėdama man kažką pasakyti. Tik niekaip nesuvokiau ką.

Susiradusi ant kaklo vis dar tebekabantį senelės amuletą stipriai suspaudžiau jį rankoje. Tačiau vietoj užplūstančių gražių prisiminimų pajaučiau skaudų dūrį ties širdimi. Grubiai nutraukiau baltąjį akmenį nuo grandinėlės numesdama jį ant žemės. Nors skausmas pamažu atlėgo pajaučiau, kaip mano rankas nevaldomai apgaubė šviesios liepsnos.