Baltoji Ugnis (BAIGTA)

14 | Matysiu tave žvaigždėse

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Matysiu tave žvaigždėse -

DERENAS

Mano rankose visos karalystės likimas, o aš nesugebėjau susidoroti su netekties skausmu. Blaškomas įvairių svetimų garsų niekaip nerasdamas sau vietos sėdėjau savo kambaryje, toje pačioje vietoje kaip ir ryte. Atrodė, kad išgyvenau ištisas savaites, o sugebėjo praslinkti vos viena diena. Kai pagalvoji, kiek visko gali įvykti per tokį trumpą laiką, negalėjai nesusimąstyti, o kiek laiko prireikia nuversti visą karalystę? Užimti ją, užgrobti, sulyginti su žeme, panaikinti iš žemėlapio.

Suspaudęs rankas į vieną kumštį tvirtai spaudžiau kažkada Liusės seniai padovanotą jos rankų darbo pakabutį. Tvirtai apsisprendžiau, kad tai bus daiktas, kurį paaukosiu šiandien per jos laidotuves. Papuošalas, kuris buvo brangus tiek jai, tiek man. Pridėjau jį prie krūtinės tikėdamasis, kad šis nepaprastas daiktas ištrauks visą mano kančią. Tačiau nieko neįvyko. Skaudėjo tik dar labiau.

Sesers gebėjimas buvo neįprastas. Ji iš nieko galėjo sukurti pačius gražiausius kūrinius. Sesuo svajojo kažkada surengti savo darbų parodą, padovanoti įvairius papuošalus našlaitėms mergaitėms, kurios buvo tokios pat kaip ir ji. Nepamiršo ji ir mažų berniukų, neturinčių nė vieno padoriai atrodančio kamuolio ar kito žaislo. Ji nebuvo sutverta išgyventi šiame blogio užnuodytame pasaulyje. Angelas neišgyvendavo tarp demonų. Jis arba tapdavo vienu iš blogio sekėjų, arba pasitraukdavo iš žaidimo. Tai išlikimas.

Karalystę pamažu apgaubė juoda gedulo paklodė. Vos ne kiekvienas iš čia gyvenusių prarado kažką jam svarbaus. Galbūt tai artimas žmogus, o gal namai ar gyvenimo santaupos. Visi liūdėjo, net ir tie, kurie vaizdavo save, kaip stiprias ir bejausmes asmenybes, braukė riedančias ašaras.

Nors ir maniau, kad nuo tėvų mirties galėsiu ištverti viską, tačiau aš klydau. Buvau toks pat silpnas kaip ir jie. Ir tai privalėjo pasikeisti. Karas jau alsavo man į nugarą, prie kaklo įremti geležiniai peiliai, o į kaktą nutaikyta strėlė. Apsauginis laukas pažeistas, siena sugriauta. Tik laiko klausimas kada šviesieji puls dar kartą. Nebebuvo laiko ilsėtis ir bandyti pergudrauti velnio vaikus. Istorija kartojosi, bet aš neleisiu ir šįkart laimėti nekaltų žmonių žudikams. Jų rankos suteptos ne vien tik juodu, bet ir raudonu krauju. Užteks žaisti žaidimus. Atėjo metas rimtiems veiksmams. Tai paskutinė diena, kai leidau sau atsikvėpti. Ir kas iš to išėjo?

Stebėjau naktinį besibaigiančios žiemos dangų. Tamsumoje žiburiavo milijonai žvaigždžių, primindami man visus, kurie paliko šį gyvenimą, kuriuos atėmė mano amžini priešai. Mūsų visų, tamsiųjų, priešai. Priešpilnio mėnulis skaičiavo paskutines dienas, kol taps pilnatimi. Ir būtent šiuo laikotarpiu Saulės karalystė tapdavo silpniausia. Valdytojų valdomi elementai būdavo sunkiai suvaldomi, o juos kankindavo baisus miego troškimas. Ir šia silpnybe pasinaudosiu aš. Nebūsiu gudresnis už juos, tačiau keršto valanda išaušo. Taisyklės jau užrašytos. Liko pradėti savo ėjimą.

Nelauktai už mano nugaros, kambaryje, sujudo žvakės liepsnos šešėlis. Stengdamasis neišsiduoti, jog pastebėjau nekviestą svečią savo miegamajame, lėtai ištraukiau nedidelį durklą iš po gėlių vazonu esančios slėptuvės. Atsargiai pakėliau molinį indą išvysdamas maždaug dešimties centimetrų ginklo ašmenis, kurie suspindo atspindėję mėnulio šviesą. Aštrus dar visai naujas metalas, nė karto nepanaudotas. Tai vienas iš penkių karališkųjų simbolių. Šis priklausė man. Kiti įrankiai paslėpti vietose, apie kurias niekas nežino, išskyrus karališkąją šeimą (kas paliko mus su broliu vienintelius galinčius juos rasti). Suspaudęs peilio rankeną greitai atsisukau į įsibrovėlį pasiruošdamas pulti. Spėjau įremti geležį vyrui, kai atpažinau jį ir per plauką spėjau sustoti.