Baltoji Ugnis (BAIGTA)

38 | Apgauti priešą

TRISDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Apgauti priešą -

DERENAS

- Man atrodo, jog mes turime nekviestų svečių, - riktelėjo Adamas.

Nesuvokiau, kaip vaikinas galėjo mane pastebėti, kai slėpiausi už storiausios sienos. Tačiau negalėjau nepagalvoti ir apie jų sugebėjimus, kurie kaip dvynių galėjo tobulėti ar net keistis. Oficialiai Adamas ir Greisė buvo apdovanoti oro valdymo dovana. Nors girdėjau, jog tiek mergina, tiek vaikinas sugebėjo valdyti įtaigą ir įteigti vos ne bet ką. Bet dėl karalystės įstatymų ir žmogaus asmens laisvių jiems buvo uždrausta naudoti šį gebėjimą blogais tikslais. Tai galėjo kainuoti net ir jų pačių gyvybę. Įstatymas buvo griežtas, o aš dar griežtesnis. Neliks nė vieno nenubausto išdaviko.

Skubiai akimis perbėgau visą kas mane supo. Nedidelis miškelis priešais nebuvo pati geriausia priedanga dienos metu. Aplamai čia nebuvo nieko apart šio pastato griuvėsių ir jaunų laukinių medelių. Laikas seko ir bet kurią minutę galėjau būti pričiuptas. Nors būčiau galėjęs atsilaikyti prieš juos kuo puikiausiai ir nubausti už tai, kad šie susirinkę neleistinoje vietoje bendravo su bėgliais ir teikė jiems pagalbą, norėjau pasiekti daugiau. Jie turėjo įkliūti į mano spąstus kalėjime, kad daugiau niekada savo trumpame menkaverčiame gyvenime nebeišvystų saulės šviesos. Niekas neturėjo teisės apgaudinėti karaliaus. Ir tai mano pareiga pasirūpinti teisingumu. Aš buvau įstatymas, o į jį pasikėsinę žmonės nelikdavo nenubausti.

Neturėdamas kitos išeities kaip tik slėptis pačiame pastate (arba tame kas iš jo liko) suradęs žemiausią vietą uždėjau rankas ant krašto ir šokau aukštyn taip užsikabarodamas į viršų ir perlipdamas sieną. Tačiau viduje nebuvo nieko geriau. Jaučiausi taip lyg bet kurią minutę galėjau būti pričiuptas ir man nepatiko šis jausmas. Dieve, aš nekenčiau to. Gi visada buvau tas, kuris ieškojo, o ne slėpėsi.

Rodės, kai jau išlošiau sau kelias minutes slėptuvės paieškai akis į akį susidūriau su priešu. Moteris vadinusi save mano teta, baimės pilnomis akimis žvelgė į mane. Sustingusi it styga ji nepajudėjo iš vietos. Tik stebėjo ir kažko laukė.

- Hatera kur tu? – visai čia pat, už sienos, kuri skyrė mus nuo kitų, riktelėjo Orsonas. Kai jau tiesiau ranką sukaustyti raganą savo galia ši pridėjo sau prie lūpų pirštą įsakydama man tylėti. Suraukęs antakius stebėjau moterį ir buvau pasiruošęs bet kurią akimirką jai smogti. – Hatera!

Efijų palikuonė netikėtai perbraukė orą ranką kažką sumurmėdama panosėje ir trumpai šyptelėjusi atsitraukė. Jaučiau kaip mano pečius apgaubė nematomas šydas, kuris sublizgo nuo atsispindėjusių spindulių. Vis dar nesuprasdamas Hateros slaptų kėslų pakėliau akis į ją, tačiau mano tetos čia jau nebebuvo.

- Kur tu buvai? – girdėjau kaip netoliese piktai suriaumojo Danielius.
Suspaudžiau pirštus į kumštį išgirdęs šio išdaviko balsą. Kaip jis vis dar drįsta vaikščioti mano karalystės žeme ir vaizduoti save kaip kažkokio vaikų burelio rezgančio sukilimą vadu? Jie tesugebėjo tik šmeižti, manipuliuoti žmonėmis ir juos žudyti. Jų rankos buvo suteptos pačių tamsiųjų krauju. Ir man nerūpėjo kas jie tokie buvo prieš tai – patarėjai, draugai ar priešai – visi nusikalto karalystei vien pagalvoję apie sukilimą prieš mane.

- Apžiūrėjau pastatą viduje, - prabilo Hatera. Raganos balse jaučiau užslėptų emocijų. Ji dvejojo.

- Ir? – nekantravo Danielius.

- Ten nieko nebuvo, - dabar jau užtikrintai atsiliepė ši. Tačiau tai nieko nekeitė. Mano nuomonės nesugriovė ir tai, kad Hatera melavo savo bendrininkams. Vienas geras darbas nesugrąžins Liusės. Niekas negalėjo ištaisyti tokių žiaurių ir neatleistinų klaidų. – Tikrai. Aš apžiūrėjau viską.