Baltoji Ugnis (BAIGTA)

31 | Prarasta sielos dalis

TRISDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- Prarasta sielos dalis -

NESTIJA

Pajutusi tvirtą pagrindą po kojomis, nėriau pro pirmą pasitaikiusį didesnį plyšį tvoroje ir nuskubėjau link pagrindinio kelio. Džiaugiausi, kad žaizdų beveik jau nebeskaudėjo. Vis gi stebuklingi vaistai darė savo.

Netikėtai išgirdusi linksmus krizenimus staigiai užlindau už apleisto pastato sienos. Stebėjau, kaip nevaržomai rodydamos viešumai savo džiugesį praėjo dvi merginos iš mokyklos. Tikriausiai ką tik baigėsi magijos pamokos. Šioje karalystėje gyvenome ne tik mes valdytojai, bet ir magai. Tai nykstantys valdytojai galintys burti, kerėti. Tik jiems reikėjo, kokio nors ypatingo daikto, talismano ar dar kitokio galios šaltinio, o paprastų valdytojų galia slypėjo jų pačių viduje. Pulsavo kartu su krauju.

Turėjau penkiolika minučių, per kurias privalėjau atsidurti už kelių kilometrų nuo čia. Atrodė misija neįmanoma, bet aš sugebėsiu. Juk per pastarąją savaitę tiek daug įvyko ir aš vis dar gyva. Pasirodo nesu tokia jau silpna, kaip kasdien į galvą man buvo kalama. Keista mokymosi taktika, kurios tikslas priversti daugiau treniruotis su manimi neveikė. Stengiausi nepriimti asmeniškai visų įžeidžiančių žodžių nukreiptų į mane. Jie tik dirbo savo darbą. Kaip ir nuo mano rankų mirę du sargybiniai.

Užmerkiau akis giliai įkvėpdama oro. Negalėjau dabar palūžti. Privalėjau būti tvirta.

Užsimoviau juodą kepurę ir sukišau visus plaukus po ja. Nepaklusni sruoga užkrito ant veido. Piktai suurzgiau ir gražinau ją atgal. Užsidėjau gobtuvą ir greitu žingsniu grįžau į taką. Nors atrodžiau neįprastai, praeiviai nekreipė dėmesio į mane. Per daug užsiėmusių savais reikalais, kad susirūpintų, ką tokią saulėtą ir šiltą dieną veikė žmogus užsimaukšlinęs kepurę iki pat akių ir dar gobtuvą.

Aplink vaikščiojančių karalystės pareigūnų nepastebėjau, tad galėjau jautis kiek laisviau. Per paskutines dienas vis pakliūdavau į tas vietas, kuriose šie mėgo atlikti savo nešvarius darbelius. Galbūt padariau gerą darbą atsikračiusi dviejų kitų žudikų?

Už paskutinio posūkio, pačiame gatvės gale, buvo įsikūrusi maža kepyklėlė, kurioje, mano nuomone, kepami patys gardžiausi kepiniai. Greitu žingsniu patraukiau ten. Džiaugiausi, kad niekas nepastojo man kelio ir viskas vyko pagal planą.

Pravėrusi baltai nudažytas duris iškart pajutau malonią šilumą. Nosį glostė šviežių pyragaičių kvapas, viliodamas juos paragauti. Apžvelgusi aplinką nieko naujo nepastebėjau. Tik viena varganą stalelį su pora kėdžių prie lango. Tai buvo mano ir Letės mėgstamiausia vieta. Susėsdavome čia abi po pamokų ir sriubčiodavome arbatą kartu ragaudamos vis naujų kepinių. Per širdį ir vėl perėjo skausmo šešėlis, kuriam ją spustelėjus sudiegė krūtinę. Daugiau niekada nebesėdėsiu čia. Ar tikrai to norėjau? Tačiau trauktis jau per vėlu. Nebeturėjau jokio kito pasirinkimo.

- Sveika Nestija, - pasisveikino pagyvenusi moteriškė už prekystalio vos man priėjus arčiau. Šyptelėjau jai. - Kaip visada?

- Kaip visada. - linktelėjau ir ištiesiau kelias monetas, įdėdama šviesiaplaukei į delną. Ši nė netikrinusi pinigų sumos, įmetė juos į molinę dėžutę. Ji manimi pasitikėjo. Nežinau kodėl, tačiau nepasijutau geriau. Rūmų sargyba galėjo ateiti čia ieškoti manęs.

Gavusi savo pirkinį skubiai įdėjau jį į kuprinę ir išėjau iš parduotuvėlės. Vis dar dvejojau ar kviesti Evaną, tačiau tik šis vaikinas žinojo kur keliauti. Kad ir kaip nenorėjau juo pasitikėti – privalėjau. Tad sumaigiau žinutę su nuorodomis kur susitiksime ir tęsiau kelionę. Teliko tik nedidelis kelio galas.