Baltoji Ugnis (BAIGTA)

13 | Juodasis šešėlis

TRYLIKTAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- Juodasis šešėlis -

NESTIJA

Nepasitikėjau savimi. Nepasitikėjau karaliumi. Niekuo nepasitikėjau.

Norėjau visa tai išrėkti visiems į akis, tačiau, kad ir kaip neprotinga šiuo metu man tai atrodė, be jokių kaprizų palikau slaptąjį kambarį. Sargybinis nemandagiai užtrenkė duris man prieš pat nosį. Net ir tada nieko nepasakiau, nes kraujyje užsilikusi baimė dar tebeveikė mano smegenis.

Palikusi jau ištuštėjusią salę prie išėjimo radau sėdinčias Letę ir Izabelę. Įseserė pamačiusi mane sprigtelėjo ant kojų ir puolė į mano glėbį. Akivaizdžiai nesitikėjusi tokio merginos poelgio žengtelėjau atgal. Nors prisipažinsiu gera žinoti, kad toje ledinėje Izabelės širdyje dar buvo vieta, kurioje aš jai dar šiek tiek rūpėjau. Net ir to mažo trupinėlio man pakako. Atsargiai uždėjau savo rankas jai ant nugaros atsakydama į jos apkabinimą.

- Ar tau viskas gerai? - atsitraukusi įsikabino už mano pečių ir žvilgtelėjo į mane.

Nors ir baisiai knietėjo atkirsti kažką pikto ar pagaliau išlieti visus susikaupusius jausmus, aš nusišypsojau ir linktelėjau. Nenorėjau sugadinti šios akimirkos. Nežinau kodėl, tačiau nuo pat mažų dienų troškau Izabelės dėmesio.

- Ko iš tavęs norėjo karalius? – pažiūrėjo į mane tokiu giliu žvilgsniu, kad net atrodė galėčiau jai iškloti visas savo juodžiausias paslaptis.

- Nieko, - nusukau akis ieškodama priežasties nežiūrėti į Izabelę.

Ji žinojo, kai aš meluoju. Po velnių, visiems tai aišku. Aš prasčiausia melagė pasaulyje.

- Nežaisk su manimi, - kilstelėjo balsą mergina.

Taip ir žinojau, kad toks keistas įseserės elgesys netruks ilgai. Tačiau vis tiek nusivyliau. Kaip ir kiekvieną kitą kartą aš vėl jai atleisdavau pasislėpdama už tos kvailo žodžio šeima. Kad ir kiek kartų nuo jo nudegiau. Kad ir kiek ašarų man tai kainavo. Viskas kas man liko, mane palikus močiutei, tebuvo ji ir įtėviai. Ir Letė.

- Kodėl tu taip elgiesi?

Rodos, mano klausimas Izabelę išmušė iš vėžių. Mergina iškėlė galvą it žvelgtų į mane iš aukšto. Lyg būčiau purvinas pakelės akmuo nevertas nė sekundės jos brangaus dėmesio.

Papurčiusi galvą, akivaizdžiai supratusi, kad nė nesitikėčiau sulaukti atsakymo į šį klausimą, praėjau pro ją ir įsikibusi į Letės ranką nusitempiau ją kartu, kuo toliau nuo šios pragaro skylės ir jos karalienės. Puikiai supratau, kad tai neišspręs mano problemų, bet bent vieną sekundę pasijaučiau stipresnė už visus. Geresnė nei Izabelė ir jos pasipūtėliškas elgesys.

- Nestija, sustok, - prabilo Letė.

Tik nustojusi eiti suprantau, kad atsidūrėme visai kitame mokyklos gale. Viskas čia skendėjo tyloje. Tuščias koridorius dabar atrodė lyg saugiausias prieglobstis nuo visų tų smalsių akių. Aš taip pavargau. Viskas man nusibodo.

Atsirėmiau į šaltą sieną ir susmukau ant žemės. Troškau būti drąsi, niekam neparodyti savo jausmų. Nes jei bent akimirkai atversiu savo širdį ji išsigąs ir paliks mane. Taip, kaip padarė Aronas ir senelė. Vieninteliai žmonės, kuriais sugebėjau besąlygiškai pasitikėti. Ir tai buvo klaida. Viena iš daugelio, ties kuria sugebėjau susimauti negrįžtamai.

- Kalbėk su manimi, - šalia pritūpė Letė.

- Negaliu, - papurčiau galvą it taip galėčiau atsikratyti visų mano pečius slegiančių problemų.